J. Beliveau. Pėsčiomis aplink pasaulį

Paskelbta | Autorius:

436c77f4a8f182054ba02d51ab137ed7

Jean Beliveau, Pėsčiomis aplink pasaulį; iš prancūzų k. vertė L. R. Tamošiūnas. — V.: Eugrimas, 2014. — 280 p.

Pėsčiomis aplink pasaulį
Ištiktas depresijos žmogus išsiruošia kelionėn.
Kokia gera mintis, ypač persekiojamiems savižudybės šmėklų, nevilties, gal net nedarbo, juk, priėjus tam tikrą ribą, jau niekas nebebaisu, bent jau turėtų būti: nei pavojai, galimos ligos, užpuolimai, pinigų stygius, nestipri sveikata, ką gi, vis tiek nori mirti, nei išsiskyrimas su artimaisiais — iškeliaujant žemiškuoju keliu jiems tikrai taip neskaudės, kaip amžinybės kryptimi.
1998 metais Jean Beliveau po didžiulio uragano praranda ne tik verslą, turtą, bet ir pasitikėjimą savimi, gyvenimo džiaugsmą, pamėginęs iš melancholijos kapstytis bėgimu, nauju darbu, bet slegiančių minčių nepavykus įveikti, pasijaučia visiškai užspiestas į kampą, sutrikęs, išsigandęs, kad negalės išsilaikyti konkurencijos apimtame pasaulyje.

„Mane visada traukė pinigai — vienintelis būdas išsilaikyti mūsų šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje jei nesugebi uždirbti pinigų, esi niekas.“ p. 18

„Buvo tik dvi išeitys — mirtis ar bėgimas nuo tokio gyvenimo. Tačiau jei bėgimas, tai tik beprotiškas, kraštutinis, kupinas pavojų.
Praradau savo sielą. Reikėjo leistis į kelionę jos ieškoti.“ p. 18

Skaityti toliau →

G. Moll. Madam Sagan

Paskelbta | Autorius:

madam-sagan-prie-kapo-duobs-moll-gMoll, Genevieve. Madam Sagan: prie kapo duobės; iš prancūzų k. vertė Vitalija Gylikienė. – V.: Tyto alba, 2006. – 236 p.

— Jūs vis dėlto gyvenote kaip dievo jautelis, tiesa?
— Tikrai, — atsakė ji. — Kaip dievo jautelis. Bet darbinis jautelis… Taip, darbinis. Na, aš jau tokia. p. 219

„Ji mėgo džiazą, švelnius savo draugų rečitalius madinguose naktiniuose klubuose, prirūkytų barų aplinką, kai su bičiuliais pamažu grimzti į svaigalų euforiją. Ji turėjo būti visiškai ar beveik visiškai nesąmoninga, kad galėtų užmigti. Ir ilgą laiką pabudus jai reikėdavo šilto kūno šalia savęs. Vienatvės baimė?“ p.229

Fransuaza Sagan, Kuarė (1935 – 2004). Laisva, talentinga, populiari, kilniaširdė, rodos, turinti viską ir tą viską nedvejodama švaistanti, gal visą gyvenimą vadovaujantis tėvo — po pirmojo romano užgriuvus populiarumui ir milijonams — gautu į klausimą, ką daryti su pinigais, patarimu — leisk?

Fransuaza Sagan. Be abejo, daug kūrinių jos skaityta, daug apie ją girdėta: maždaug bohemiška, skandalinga, be taisyklių, garsi, laisva ir lengva: knygos plonos, paprastos, gal net miesčioniškos, apie turtingus žmones, kur tarsi neegzistuoja pinigai, buitiniai rūpesčiai, nelaimės, juodos lemtys ar negandos — jausmai, meilė, grožis, automobiliai… Banalios temos, bet nebanalūs kūriniai. Jeigu reikėtų atpasakoti jos knygų siužetus, ko gero, tai būtų nelengva, nes tarsi visi panašūs, nei išskirtinių įvykių, aplinkų ar ypatingų idėjų, problemų. Bet visuose saganiška, ta pilkai rausva melancholijos nuotaika, bet kokiu atveju gebėjimas prasiveržti giliau nei blizgantis paviršius ir švelnus, inteligentiškas vaikščiojimas tame painiame emociniame labirinte, nepaklystant ir nepametant savo veikėjų, bet išvedant juos į tam tikrą tašką.

Skaityti toliau →