S. Bernotaitė. Dioniso barzda

vircvvselis-97x129

Bernotaitė, Sandra. Dioniso barzda: romanas. – Jovaro tiltai, 2015. 293 p.

… už jos kai kas dar yra, egzistuoja, pažįstamas ir nematomas, galbūt visagalis ar bent visažinis pasakotojas, tas padaras – be lyties ir be amžiaus, turi humoro jausmą, jam nesvetima ironija ir sarkazmas, jis myli paradoksą ir nebando paaiškinti absurdo, tas padaras – žaliomis akimis – dabar stebi Adą, stebi visus tris, jis yra vojeristas, jam patinka stebėti kitų skausmus ir džiaugsmus. O, tas padaras yra moteris! Trijulė jos akyje atsispindi – tokia menka, tokia juokinga ir susireikšminusi, būtybę tuoj suims homeriškas juokas… p.281

Tai ištrauka iš knygos, kuria pati autorė, ko gero, labai tiksliai apibūdina, kas svarbiausia jos kūrinyje, apie ką, kas subjektas ir objektas. Nors minimi trys veikėjų vardai: Kostas, Ignas ir Ada, jie – tik fonas, atramos pagrindiniam veikėjui, Minčių srautui, įžeminti, pasakotojas, su žalia viršelio akimi – mėgaujasi savo (pseudo)filosofiniais išsiliejimais nelig orgazmais, mėgaujasi, pamiršdamas, kad pasaulis – tai ne tik jis, kuria burbulų perviršį, o… ar tai vojerizmas? Skaityti toliau

D. Staponkutė. Iš dviejų renkuosi trečią

renkuosi-trecia

Staponkutė, Dalia. Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja. —  Apostrofa, 2014. — 217 p.

Netrukus ir tėvynė ima atrodyti kaip užsienis, nes jos kasdienybėje jauti savo neįgalumą, ir tave, nelyginant Odisėjo šuo, atpažįsta tik gimtoji kalba, dar neužmiršta kalba. p. 190

Skaityti toliau

F. Sagan. Sielos randai

virselis-1000

 Sagan, Fransuaza. Sielos randai: romanas; vertė V. Malinauskienė. —  Vilnius: Tyto alba, 2008. — 124 p.

Kuo įdomus šis rašytojos kūrinys? Pirmiausia, žanriniu požiūriu: romanas – esė, autobiografiškumu, savotišku savo kūrybinės virtuvės atskleidimu, poetiška kalba ir ironija, ko nebuvo, arba ne taip akivaizdžiai kituose kūriniuose.
Tai devintasis rašytojos kūrinys, išleistas 1972 metais, sulaukęs ir populiarumo, ir palankaus vertinimo, o kritikai buvo maloniai nustebinti. Autorė kuria naują romaną apie švedų, sesers ir brolio, Sebastiano ir Eleonoros van Milemų veltėdišką gyvenimą Paryžiuje supindama su savo pačios apmąstymais, tarsi paaiškindama saganiškųjų veikėjų ypatumus, kodėl jie tokie, o ne kitokie, išsakydama požiūrį į erotiką mene, darbą, tinginystę, priklausomybes, vienatvę, rašytojo, kūrinio ir skaitytojo santykį, pagaliau Paryžių, skonį ir vidinį santūrumą: Eleonora ir Sebastianas niekam neatsiskleidžia, veidu, manieromis, nė žodžiais nedemonstruoja nei savo minčių, nei jausmų, kad ir gyvendami iš kitų malonės, “apmokami, bet nenuperkami“.

Skaityti toliau