Cvetajeva, Marina. Laiškai į Vilnių/ iš rusų k. vertė R. Skučaitė, redagavo ir komentarus parašė N. Kvaraciejūtė. — Vilnius: Gimtasis žodis, 2014. — 272 p.
Nuostabi knyga, kažkas tokio — originalu, lemtinga, tragiška, poetiška.
Namas Polocko gatvėje 45 ir Marinos Cvetajevos 1934—1935 metais rašytų Nataljai Hajdukiewiecz 12 laiškų ryšulėlis 2001 patekęs į Wladyslaw Zawistowski (Nataljos anūko, rašytojo) rankas.
Cvirka, Petras. Žemė maitintoja: romanas. — Kaunas: Sakalas, 1935. — 156 p.
Laikraščiuose, portaluose kalbama apie P. Cvirkos nugriovimą nuo postamento (paminklo), gatvių ir aikščių iššlavimą, o aš nežinau kodėl skaitau “Žemę maitintoją”, tiesiog, kad jos pirmą 1935 m. leidimą radau M. Mažvydo el. pavelde, kad vasara, kad atostogos, o per jas visada traukia skaityti istorinius, šeimos romanus iš praeities, šįkart “Žemę maitintoją”, “Gerąją žemę“, “Daktarą Živagą”.
Be jokios abejonės, gatvių pavadinimus galima lengvai pakeisti, nuo postamento vieną figūrą nuversti, kitą pastatyti, vėl nuv… , vėl naują ar tą pačią iš kažkada, bet ar įmanoma P. Cvirką ištrinti iš ketvirtojo dešimtmečio lietuvių literatūros, iš tuometinio Kauno? Niekaip. Kaip niekaip ir jo sovietinės veiklos. Tai skaityti ar neskaityti? Dar kvailesnis klausimas užklumpa: išduoti konkrečius žmones ar Tėvynę — didesnis nusikaltimas? Logiškai turbūt — tėvynę. Bet emociškai? Man klaikiausiai atrodo K. K. ir penkiolika. Ir kai vaikas tiesia rankutę į knygą ir sako, noriu šitos, pašiurpstu, dievulėli, juk tos knygos kruvinos, o blogiausia — vaikiškos. Jeigu taip kokio pakelių maniako… kažin… istorija talentingus išteisina? Nežinau. Tik žinau, kad nenoriu, kad mano vaikai augtų su tokiomis knygutėmis.
Kastija 