Šerelytė, Renata. Kokono baladės: romanas/ Renata Šerelytė. — V.: Alma littera, 2014 — 118 p.
Ar tai būtų fantastika, ar socialinė, arr magiškasis realizmas, novelė? dar ir romanas? — et, sakykim, viskas kartu, bet esmė — neįtikina, akivaizdžiai perspausta, kad tik… pavyktų nustebinti? išsirašyti? nusirašyti? L. Ulickaja „Image“ tarsteli: „fantastika meniniu pavidalu apibendrina pasaulyje vykstančius procesus ir pateikia įdomias prognozes. Tai ateities filosofija“. Tuomet prognozės, atidundančios iš „ Kokono baladžių“ zoologinės (ar linksmos? girtos? karnavališkos? kvailos? nepagrįstos?) kas žino, kad neįmanomos. Bet jau suveltos: kamuolys, kurio nei kandys, nei nekandys nepajėgs sukapoti. Ir, regis, sukišta viskas, kas tik šauna galvon, įspūdis, kad rašytojai svarbiausia rašyti, na, dar tv spoksoti ir tada rašyti rašyti, juoktis iš televizoriaus, stengtis pralenkti ir dviračių šou, ir surskius, peliukus, algius greitai, baukutes, visas blondines, visas politikes, kurios jai nepatiko, kalbos inspektorius ir pačiai tapti televizoriumi blondinu. Svarbiausia, be abejo, rašyti, o ką, ai… kol kas juk išvardijami nuopelnai, kūrybinė, visko perpildyta kuprinė ir, aišku, geri įvertinimai, net įtraukiant į kažkokius dvyliktukus. O skaitytojas? Durnas tas skaitytojas, visi žino, kas dabar rašo žmogui apie žmogų? Anachronizmas.
Kastija 