J. Winterson. Kam būti laimingai, jei gali būti normali?

Paskelbta | Autorius:

rmali_mediumWinterson, Jeanette. Kam būti laimingai, jei gali būti normali? autobiografinis romanas/ J. Winterson; iš anglų k. vertė Aušra Simanavičiūtė, eiliuotus tekstus vertė Marius Burokas; Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 181 p.

Šią J. Winterson knygą rekomenduočiau kiekvienam, jaunam žmogui ypač. Ir ne vien kaip grožinę literatūrą – psichologinę, prasmės paieškos, stiprybės ir išeities iš beviltiškos padėties vadovą tam tikra prasme. Nes praplečia žmogaus ir pasaulio matymo ir suvokimo ribas, nes sunkumų, absurdo pilna ne tik kokioje nors post/sovietinėje sistemoje – bet kokioje (tai mane ypač pribloškė, kaip bebūtų nelogiška, vis tiek galvoji, kad kitos šalys labiau išsivystę, labiau tolerantiškos, mažiau fobiškos, žmogaus teisės gyvybingesnės) ir ne viduramžių laikotarpiu, dvidešimto amžiaus antros pusės Šiaurės Anglijoje; nes net iš beviltiškiausios padėties yra išeitis, nepasimesti ir nepalūžti, o „su lašišos ryžtu plaukti prieš srovę, nors ir labai mėtytų į šonus, nes tai yra tavo srovė“. p. 23

Skaityti toliau →

K. Hamsun. Užžėlusiais takais

Paskelbta | Autorius:

34380.jpg.330x330_q85

Hamsun, Knut. Užžėlusiais takais: romanas/ K. Hamsun; iš norvegų k. vertė Žilvinas Skačkauskas. – Kaunas: Tyrai, 2001. – 175 p.

Paskutinioji žymiojo norvego K. Hamsuno (1859 – 1952) knyga. Pradėta rašyti jau po arešto 1945-ais, baigta 1948 metais, paskelbus teismo nuosprendį.

Pats pirmas sakinys Dabar yra 1943 metai – be jokios abejonės klaidingas, nes toliau kalbama apie įvykius, kurie atsitiko dviem metais vėliau. Keistas tas metų supainiojimas – autoriaus? vertėjo? paprasčiausiai spausdinimo? specialiai? 1943 – ieji K. Hamsuno gyvenime ne tik kad aktyvūs ir kupini veiklos, bet pažymėti ir neįtikėtino ryžto: gegužės 19 d. susitikimas su Marta ir Josephu Goebbelsais, po kurio norėdamas atsidėkoti net siunčia Goebbelsui, gebėjusiam sužavėti naivų norvegą melais, pažadais ir gražbylystėmis, su Nobelio premija gautąjį medalį. Hamsunas tikėjo Hitleriu, fašizmu, visomis blogybėmis nuo senovės kaltindamas kolonistus anglus, matė didingą germaniškąją Norvegijos ateitį, savo propagandiniuose straipsniuose raginęs ne kovoti prieš nacius, o juos remti,  dėl teroro įvardijo vieną priešą ir kaltininką – Norvegijai priskirtą reichskomisarą Terboveną. 1945 birželio 22, 23 jis dalyvauja Vienoje surengtame kongrese, pasako kalbą 500- ams dalyvių, beje, vėl ciniškas paradoksas – sutrumpintą variantą tos kalbos, kurią prieš 23 metus sakė Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje. Kalbos punktas, kurį manoma J. Goebbelsas citavo didžiajam diktatoriui: „Adolfas Hitleris, šis ypatingas žmogus, sugebėjęs palengva pakreipti pasaulį – o dabar ir ėmęs jį versti visai aukštyn kojom. Jam pavyks.“* 1943 m. birželio 26 dieną K. Hamsunas susitinka su pačiu Hitleriu.

Skaityti toliau →

J. Barnes. Pabaigos jausmas

Paskelbta | Autorius:

mmBarnes, Julian. Pabaigos jausmas: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė N. R. Chijenienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – 156 p.

Neigiantieji laiką sako: keturiasdešimt yra niekis, penkiasdešimt – pats žydėjimas, šešiasdešimt naujas keturiasdešimtmetis ir taip toliau. Aš žinau tik tiek: yra objektyvus laikas, bet yra ir subjektyvus laikas, kai tu nešioji laikrodį su ciferblatu vidinėje riešo pusėje, prie pat tvinksinčio pulso. Ir tas asmeninis laikas, kuris yra tikrasis laikas, matuojamas tavo santykiu su praeitimi. Taigi, kai įvyko tas keistas dalykas, kai tie prisiminimai staiga mane užplūdo, atrodė, kad laikas tą akimirką ėmė srūti atgal. Tarsi upė, staiga pradedanti tekėti aukštyn. p. 128

Iš dviejų dalių susidedančioje knygoje einama priešingomis kryptimis: pirmojoje pasakojant mokyklos metais susibūrusių keturių draugų istoriją, jų svajones, santykius, protagonisto Tonio vietą jų tarpe, meilę ir tolesnį, niekuo ypatingo žmogaus, tokio kaip daugelis, gyvenimą: vedybas, ramias skyrybas, dukrą, darbą, laisvalaikį – laiką ir gyvenimą, tekantį pirmyn. Antrojoje – atgal, praeities kryptimi, gavus pranešimą apie nusižudžiusio draugo Adriano dienoraščio palikimą būtent Toniui, detalė po detalės, mintis po minties ir pagyvenęs vyriškis beatodairiškai pasineria į prisiminimus, kokie išlikę jo galvoje, netgi kuriant naujas galimybes su iš to meto surasta mergina Veronika, visai nesitikint, kad gali pakrypti viskas negeidaujamu kampu.

Skaityti toliau →

J. Burton. Miniatiūristas

Paskelbta | Autorius:

mcciniat4Burton, Jessie. Miniatiūristas: romanas/ Burton, J.; iš anglų k. vertė Marius Tauba ir Emilija Ferdmanaitė; Vilnius: Baltos lankos,  2016. – 415 p.

Knygą tiesiog ryte prarijau savaitgalį ir net sunku pasakyti, kuo ji taip suviliojo: spalvingumu, tarsi senoviškas paveikslas, lyg tikras, lyg pasaka, lyg išpuoštas ir sužlugdytas, tam tikra prasme, puošnių, solidžių rėmų (per didelių pažadų, ant viršelių ir istorijos pradžioje), o gal paprastumu, koncentruojantis į vienos veikėjos protagonistės Nelos istoriją, jos gyvenimą nutekėjus, gal panašumu į senovišką pasaką, ta tokia mistine – pažadų: meilės, turtų, nuodėmės, istorijos – sąraizga.

Skaityti toliau →

L. Ulickaja. Imagas

Paskelbta | Autorius:

?????????????????????????????????????????????????????????

Ulickaja, Liudmila Jevgenjevna. Imagas: romanas/ Liudmila Ulickaja; iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas. — Kaunas: Jotema, 2016. — 544 p.

Galingas rusiškas romanas, įdomus ir pažintine, ir literatūrine prasme, su daugybe inkliuzų apie rašytojus, jų kūrybą, gyvenimo detales, muziką, kompozitorius, kuriame aiškus realistinis pasakojimas, iš pirmo žvilgsnio, atrodantis itin paprastas ir konkretus (L. Ulickaja aiškindamasi dėl romano (ne)meniškumo, pasitelkia B. Pasternaką ir jo raginimą rašyti kiek įmanoma paprasčiau), nors vartant, pakartotinai skaitinėjant, pajunti ne tik kalbėjimo tikslingumą, paprastumą, bet ir filosofinę potekstę, veik kiekvieno sakinio intelektinį ir emocinį svorį (vargu, ar daug rastume kalbėjimo dėl kalbėjimo, šiaip gal ir gerai skambančių, bet beprasmių sakinių, vargu) o ir ironija, paradokso galia juste juntama kiekvienoje istorijoje. L. Ulickaja pasakoja taip, lyg visa tai būtų jos kasdienybė, o veikėjai geri pažįstami ir artimieji, negailestingai praverdama duris ne tik į jų buitį, bet ir galvas bei sielas, parodydama, kad bet kokioje santvarkoje, kad ir kokia valdžia būtų, režimas, suvaržymai — žmonės gyveno.

Skaityti toliau →