Aleksijevič, Svetlana Aleksandrovna. Karo veidas nemoteriškas: apysaka/ S. Aleksijevič; iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 312 p.
Ko gero, turėčiau neskaityti šios rašytojos, nes mano nuomonė niekaip neįtelpa į pasaulinio masto ditirambus. S. Aleksijevič knygos ir traukia, ir stumia. Paperka patraukliu, kasdieniu ir labai gyvu kalbėjimu, pradedi skaityti ir niekaip negali sustoti – dar puslapį, dar, regis, išsiriš kažkokia tiesa, nors ne, ne tai, puikiai suvoki, kad šita dokumentika apdorota – atmesta, atrinkta, manau, ir kalba gerokai redaguota – meninė dokumentika – tarp tiesos ir subjektyvios tiesos esantis tarpas užpildytas būtent autentiškais, bet ne visai, pasakojimais, kaip sakoma – ne tuščias, bet ir nepilnas indas. Ir iš tikrųjų išgirsti, kas negirdėta, o gal tiesiog neužsifiksavę, nes ne tais žodžiais buvo ištarta, gal ne ta ausimi klausytasi. Jau vien tema – moteris kare – šiurpiai paslaptinga ir tikrai kažkaip nemoteriška, ne dėl šautuvo, naikintuvo ar kraujo – ne ne, šioje plotmėje turbūt lyčių lygybė akivaizdi, o dar sovietinės moters – ji nuo revoliucijos plakatų jau žvelgė pro kūjo ir pjautuvo plyšį – neįprasta, kad moteris, kaip mažuma tarp daugybės vyrų kraštutinai brutaliomis sąlygomis – kaip jai pavyko išlikti gyvai, o jeigu gyvai – kaip nepalūžusiai?
Kastija 