Slimani L. Lopšinė

Paskelbta | Autorius:

Slimani, Leila. Lopšinė: romanas/ L. Slimani; iš prancūzų k. Vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 215 p.

Neatsimenu, kada teko skaityti knygą, kad viešoji ir mano nuomonė nesutaptų veik 100 procentų. Skaitydama labai vaizdžią ir išsamią, panegirinę recenziją ,,Lopšinei”, kuri, ko gero, daugiausia paremta užsienio traktuotėmis – tiesiog patyriau šoką: nė žodelio apie tai, ką esminio aš įžvelgiau šiame kūrinyje. Pabrėžiamos dvi pagrindinės temos: buržua ir žemesniojo sluoksnio santykių konfliktas ir auklės vieta šeimos atžvilgiu, socialinis aspektas. O psichikos ligonio vieta visuomenėje? Kas atsakingas už jo integraciją ir tam tikrą ligos kontrolę? Pirmas klausimas kilęs perskaičius keletą puslapių – ar toji aiškiai sunkia psichikos liga serganti auklė – tobulu ne tik vaikų auklėjimu, bet visų namų tvarkymu pasižyminti moteris – ar ji gėrė vaistus, ar ji lankėsi pas psichiatrą? Kas atsakingas už tokio žmogaus likimą ir, aišku, su juo susidūrusių, jeigu nepatyrusių asmenų, tai ir negebančių įžvelgti ne darbštumo, tobulumo, bet liguistumo elgseną – saugumą? Tai, be jokios abejonės, viena pagrindinių šiuolaikinės, ir, ko gero, dar didesnė rytdienos visuomenės problema. Psichiškai nesveikas žmogus paliekamas likimo valiai, visuomenė – taipogi. Kiek kartų patiems tėvams kilo klausimas, kad tai, ką daro Luiza, ne visai normalu? Ar normalu kloti sutuoktinių lovą, keisti jų patalynę?

Skaityti toliau →

J. G. Vasquez. Taip skamba krintantys

Paskelbta | Autorius:

Vasquez, Juan Gabriel. Taip skamba krintantys: romanas/ J. G. Vasquez; iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė. – Vilnius: Vaga, 2016. – 256 p.

Kolumbija gamina pabėgėlius, tai tiesa, bet kada nors man norėtųsi sužinoti, kiek iš jų gimė aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kaip mes su Maja, kiek iš jų patyrė ramią, saugią ar bent jau netrikdomą vaikystę, kaip mes su Maja, kiek iš jų išgyveno paauglystę ir staiga subrendo jau baimėje, šūvių ir bombų triukšme skendinčiame mieste, nors niekas nebuvo paskelbęs jokio karo, bent jau konvencinio karo, jei kažkas tokio egzistuoja. Man norėtųsi sužinoti: kiek jų išvyko iš mano miesto jusdami, kad vienokiu ar kitokiu būdu gelbėjasi, ir kiek jų gelbėdamiesi juto, kad kažką išduoda, kad tampa tomis iš skęstančio laivo bėgančiomis žiurkėmis, nes bėga iš degančio miesto. p. 247

Skaityti toliau →

M. Houellebecq. Kovos lauko išplėtimas

Paskelbta | Autorius:

Houellebecq, Michel. Kovos lauko išplėtimas/ M. Houellebecq: iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. – Vilnius: kitos knygos, 2016. – 136 p.

Šiais laikais viena iš dažniausių kovų – tai dėl lygių galimybių. Kokių? klausiu, perskaičiusi „Kovos lauko išplėtimą“, o atsakymas, deja, jau nebėra toks aiškus kaip iki šiol: na, lyčių lygybės, pirmiausia… kas dar? gal negalią turinčių ir sveikųjų, pvz. turi būti privažiavimai, na, kažkas panašaus, bet čia, aišku, tik ple ple… O dar? Gyvūnų teisės į gerą, teisingą gyvenimą…

Skaityti toliau →

A. Solženicyn. Vėžininkų korpusas

Paskelbta | Autorius:

Solženicyn, Aleksandr Isajevič. Vėžininkų korpusas/ A. I. Solženicyn: iš rusų k. vertė Marius Norkūnas ir Nida Norkūnienė. – Vilnius: Žara, 2009. – 512 p.

Ir vėl klasika. Ir vėl rusų. „Vėžininkų korpusas“ (1963–1967) įvardinta kaip apysaka, nors jau kažkaip sunku suvokti, kuo romano, apysakos ar net išplėtoto apsakymo žanrai skiriasi, šiuo atveju tai daugiasluoksnis, nemažai temų ir idėjų generuojantis kūrinys. Bet laiko atžvilgiu ir erdvės – nubrėžtos gan ryškios ribos: mėnesis vėžininkų ligoninėje kažkur Vidurinėje Azijoje, nors, kaip čia pasakius – prisiminimai, dialoguose iškylantys įvykiai – nepripažįsta jokių apribojimų – ir lageriai, ir aūlas tolimoje stepėje, netgi Maskvos naujienų atgarsiai, patirtys iš karo, suėmimų, trėmimų, gydytojų gyvenimo ir karjeros niuansai. Kita vertus, mėnesis – tai jau labai ilgas laiko tarpas A. Solženicyno mažajai prozai – paprastai koncentruojamasi į labai trumpas atkarpas –  Vieną Ivano Denisovičiaus dieną, tris valandas – Atsitikime Kočetovskos stotelėje, o apsakymui Dešinioji plaštaka nereikia nė valandos; apimtimi gan didelis romanas Pirmajame rate – nepilnas tris paras. Tas polinkis į glaustumą, kaip pats rašytojas sako, „pasireiškia ne tik kūrinio medžiagoje, bet yra įsismelkęs ir į mane patį. <…> Man darosi nejauku, jei turiu per daug erdvės. Gal mane prie to pripratino gyvenimas kameroje. p. 499

Skaityti toliau →