Lazersonaitė, Tamara. Tamaros dienoraštis/T. Lazersonaitė. – Vilnius: Vaga, 1997. – 135 p.

Yra knygos, užrašai, kurie svarbūs kaip simboliai ir daro įspūdį ne literatūriškumu, intelektualinėmis mintimis ar savitu vaizdumu, atvirkščiai – paprastumu ir grynumu. Kasdienis žodis gyvenant lemtingu istoriniu laiku suskamba stipriau ir emocingiau. Nes jis byloja tragiško laikmečio dvasią ir tikrumą. Nutrina atstumus tarp šiandien ir tada.

Tamara – šešiolikmetė Kauno žydaitė, gyvenusi su šeima: tėvu, motina ir broliu Vitu Vilijampolės gete. Kaip pati autorė sako pirmosiomis karo dienomis jos tėtis, žinomas Lietuvoje psichologas ir psichiatras, VDU docentas, dviem metais vyresniam broliui Viktorui pasakė: „Rašyk dienoraštį. Gyvename istoriniu laiku.“ Rašė ir brolis, ir Tamara, o bėgdami iš geto, sudėję į metalinę dėžę, sąsiuvinius užkasė geto teritorijoje. Karui pasibaigus sunku buvo rasti tą vietą, kadangi nebeliko nei namelio, kuriame gyveno, nei kitų ženklų. Vis dėlto broliui pavyko, tik Tamaros pirmoji užrašų dalis – nuo perkėlimo į getą iki 1942 m. rugsėjo mėnesio – buvo dingusi. Liko antroji dalis – nuo 1942 m. rugsėjo 13 d. iki 1944 m. balandžio 7 d. Rašytas dienoraštis lietuviškai, nes ir augo, ir mokėsi Tamara lietuviškoje aplinkoje.

Rašiau jį sau, savo sielos atgaivai. Tai paauglės, kuriai teko patirti daug neteisingų ir žiaurių likimo smūgių, sielos šauksmas… Kas žino, jei ne šis dienoraštis, gal tam tikrais savo gyvenimo tarpsniais būčiau balansavusi ant beprotybės slenksčio. p. 8

1971 m. vykstant į Izraelį pasisekė išsivežti ir savo užrašus. Ten Sarai Šner–Nešamit ir Liubai Barak išvertus į ivrito kalbą išleistas 1975 metais.

Tai nėra toks išplėtotas jausenų ir patirčių aprašymas mirties akivaizdoje kaip „Anos Frank dienoraštyje“, bet atspindi ir buitį, ir baimes, dvasinę mirti pasmerktų žmonių būseną, jų stengimąsi tiesiog gyventi, nors aplinkui siautėjo brutalus naikinimas.

Skleidžiasi tvirtas ne tik paauglės charakteris, bet ir fizinis užsigrūdinimas, gebėjimas eiti į sunkius darbus laukuose, kad kuprinėje parneštų 15 – 20 kg daržovių ir gelbėtų šeimą nuo bado, kiekvieną kartą rizikuodama, kad liks be nieko, tik su alkiu ir nusivylimu prie geto vartų. O kur dar malkos, kad galėtų apsišildyti ledinį būstą.

Gyvenimas slenka toliau. Jo nesustabdo ir nesustabdys jokia mirtis, joks šiurpus įvykis. Gyvenimas slenka ir slenka, mirusieji greit pamirštami, nes pasaulis skirtas gyviesiems…

Šiandien gavau 12 kilogramų bulvių iš „Paramos“. Prasidėjo supuvusių bulvių sezonas. Keista, dar didelių šalčių nebuvo, o tos bulvės jau spėjo sušalti. Mes dėkojame Dievui, kad jos nedvokia – pernai susmirdusias valgėm. p. 28

Kamuoja ne tik alkis, šaltis ir baimė, nuolat vykstant žmonių atrinkimo akcijoms tai į Druskininkus, tai vaikų ir senų, vilties, kad pavyks sulaukti rusų ir išlikti gyviems, vis mažėja.

Maniau, kad jau galas. Visiems. Kruvina tragedija. Trūksta žodžių rašyti. Aš abi dienas buvau darbe. Vargšės, vargšės motinos, grįžusios iš darbo ir neradusios vaikų. Į ką beliko kreiptis? Dievo nėra – jis siunčia saulę juoktis. Žmonės išdavikai – vienas išduoda kito vaiką. Kur dabara Dievas, brolybė, idealas – viskam atėjo pabaiga. Visus juos įveikia gyvenimo instinktas… p. 77

Ir netgi tokiomis tragiškomis aplinkybėmis Tamara apgailestauja, kad pražuvo trys metai mokyklos, kad nėra gete knygų, o nieko neveikiant dar labiau graužia nerimas ir skaudžios mintys. Stengiasi būti kuo aktyvesnė ir ką nors padaryti naudingo: mokosi hebrajų kalbos, priklauso net keturiems kultūros būreliams, dviems iš kurių pati vadovauja.

Pagaliau suvokusi, kad stebuklų nebūna, Tamara pabėga iš geto. Spalvingai ir gan emocingai aprašo gyvenimą pas žmones, kurie jai padėjo ir priglaudė, plačiausiai Pakamačio dvarą, jo draugiškus ir mielus šeimininkus, geranoriškus ten dirbusius žmones. Ypač gyvai perteikia bėgimą nuo fronto, kai tarsi lenktyniauja su sprogimais, šaudymais ir net sunkiai besusigaudant, kas vyksta ir kas kokioje vietoje šaudo: rusai ar vokiečiai.

Tamaros dienoraštyje nėra ir pergalės, išvadavimo euforijos: jos artimieji, motina, tėvas, vyresnis brolis sunaikinti, daugybė pažinotų žmonių tiesiog neliko, lyg ir nebūtų gyvenę, o ir namai tėvų atiteko kitiems, taikos metas, bet žmones veža. Bejėgiškai pasijunta, kai suimamos jai ir kitiems žydams padėję Bronelė (Bronė Pajedaitė, dantų gydytoja. Gelbėjo žydų vaikus. Prisisegusi geltoną žvaigždę, ateidavo į getą. Po karo ji daug padėjo Tamarai. 1945 m. rugsėjo mėn. NKVD areštuota. Nužudyta Lukiškių kalėjime) ir Vera (Veronika Žvironaitė, mokytoja lietuvė, gelbėjusi žydų vaikus. Kurį laiką Tamara slapstėsi pas ją).

Taigi tokia žiauri ir jokia logika nepaaiškinama realybė veriasi skaitant paauglės mergaitės iš Vilijampolės geto dienoraštį.