Radvilavičiūtė, Giedra. Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones/ G. Radvilavičiūtė. – Vilnius: Apostrofa, 2018. – 233 p.

Yra pavardės, kurios asocijuojasi su intelektu, originaliu požiūriu, juoduoju ar kokiu ten humoru – vnžo, svoriu. Netikėtumais ir naujų dimensijų atvėrimais ne tik literatūroje ar apskritai mene, bet ir vartotojo sąmonėje, ne, greičiau pasąmonėje. Būtent tokie lūkesčiai ištinka pamačius G. Radvilavičiūtės tekstą, o naują knygą – veik ekstazė. Kokie gi tie lūkesčiai? Patirsiu nepatirtą, čia kaip naujos meilės ilgintis – nu dabar tai jau bus; praleisiu skaitydama (ir ilgai po to) puikiai laiką ir, gal ir labai naivu, tikrai tikiuosiu: gausiu iš tekstų nė kiek ne mažiau negu iš gyvenimo. To gyvenimo, kurį regėjau ir vis dar regiu iliuzijose, arba kai ilgai vaikščioju, vis vaikščioju ratais ratais ir staiga – galimybė patekti į patį epicentrą. Och, praregėti.

Skaityti toliau →