Solženicynas, Aleksandras. Pirmajame rate: romanas/ A.Solženicynas; iš rusų k. vertė Eugenijus Ignatavičius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos l–kla, 1991. – 782 p.

Kai Lietuvoje veik visi – besigėrintys ar besipiktinantys – „Tarp pilkų debesų“, filmo suintriguoti ar nuvilti metėsi prie knygos, tikėdamiesi – ko? – kad skelbiamas bestseleris iš tikrųjų yra kažkas tokio – tookio, ko nė viens negebėjo lig šiol papasakoti apie Sibirą, trėmimus ir pasaulis pagaliau pamatys, kaip buvo iš tikrųjų, toliau skaitau A. Solženicyną, šįkart „Pirmajame rate“. Čia tas atvejis, kai smukdanti politinė sistema ir ribinės patirtys komunistinio teroro laiku ne tik tampa kūrinio tema, ne tik tikslu fiksuoti ir pasakoti istoriją, kad joje kuo mažiau liktų baltų dėmių, bet ir ribinėse situacijose formuojasi asmenybės. Stiprios ir ištikimos pirmiausia sau. A. Solženicynas ištaria stulbinančią ir paradoksalią frazę: „Didelė laimė, kad mane pasodino. Jeigu to nebūtų atsitikę, tai aš kaip ir daugelis kitų nebūtume tapę tokiais, kokiais tapome.“ Žmogus tobulėja tiktai kančiose – tęsiama dostojevskiška tradicija, bet jau makabriškoje žiaurumo aplinkoje.

Skaityti toliau →