R. Service. Stalinas: kn. 2

Paskelbta | Autorius:

Service, Robert. Stalinas: kn. 2/ R. Service; iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė. – Kaunas: Obuolys, 2012. – 289 p.

Jeigu tai būtų grožinės literatūros kūrinys, sakyčiau, stipriai perspausta. Protagonistas hiperbolizuotas iki absurdo, priskiriant jam blogio demono bruožus. Jis – didžiulės šalies valdovas, neišeidamas iš savo šarvuotų namų ir poilsiaviečių, duoda su realybe niekuo nesusijusius įsakymus ir lyg kardu kerta vertikalia grandimi – nuo įsibaiminusių aukščiausiųjų iki žemiausiai stovinčių – paprastų, eilinių kaimo ir miesto žmonių. Jis viską kontroliuoja ir numato kada ką sunaikinti, kada arčiausiai stovintį bendražygį padaryti priešu. Chaosas ir ne logika kėlė įspūdį, kad Stalinas iš tikrųjų nežino, kas darosi jo šalyje: tiesiog NKVD savavaliauja, be jokių įstatymų priklausantys aukštesnei ar vietinei valdžiai vykdo pogromus ir pavienių asmenų persekiojimą, trėmimą, kankinimus ir žudymus. Bet tai buvo tik siekta Stalino taktika: sukurti visuotinę baimės atmosferą tarsi liekant nuošalėje: jis net neduodavo tiesiogių įsakymų susidoroti su tuo ar anuo, pavaldiniai turėjo suprasti iš užuominų, lyg tarp kitko mestų frazių ar net nekaltai iškelto klausimo.

Skaityti toliau →

M. Solovjov. Be mitų: sovietų karo korespondento užrašai

Paskelbta | Autorius:

Nesovietinė sovietinės kariuomenės dvasia

Solovjov, Michail. Be mitų: sovietų karo korespondento užrašai/ M. Solovjov; iš rusų k. vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis, 2017. – 263 p.

– Ale, sakyk tu man, kam tuos visokius prigalvotus romanus rašo ir rašo, nu ir, matyt, skaito, kitap kiba kainuotų šitokius pinigus, – diedukas burba glostinėdamas savo knygas, burba, jeigu pamato, kad išsitraukiu kokią prigalvotą, nugriebęs, pavartęs – tfu, kad tave kur, ale čia apie nieką, nejau ir skaitysi, eik jau tu, vaikel, imk mano, oo dabar įdomių išleidžia.

Ir ištiesia kokią nors iš savų. Taigi pastarąjį kartą net nesitempiau jokios, nors ruošiausi pabūti bent tris keturias dienas. Jo knygos: istorinės, apie karą, tremties, partizanus, na, dar religinės, bet tos kažkur toliau, už tųjų nugarėlių.

– Knygas reikia ne tik skaityti, kas iš to skaitymo, – sako diedukas, – jei nėra su kuo paskui pašnekėti apie viską, sėdi vienas, galvoji galvoji, nu ir nieko: sėdi ir galvoji.

1954 m. Niujorke išleistas nepropagandinis leidinys apie Sovietų Sąjungą turėjo būti kažkas tokio, nors… M. Solovjov santūrus: ne kaltina, ne dergia, netgi nesipiktina pernelyg, šiek tiek ironijos, netgi jumoro ir individuali, bet itin nuoširdumu dvelkianti savų patirčių pateiktis. Kiek įmanoma ramiai stengiasi papasakoti 1932–1948 m. išgyvenimus. Į visus įvykius autorius žvelgia ruso akimis. Kaip pats pastebi, jis vaizduoja keistą, prieštaringą, nesovietinę sovietinės kariuomenės dvasią.

Skaityti toliau →

E. Ferrante „Istorija apie prarastą mergaitę“ – gyvenimo ištrintieji atgyja knygose

Paskelbta | Autorius:

Ferrante, Elena. Istorija apie prarastą mergaitę: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 454 p.

E. Ferrante papasakoja dviejų draugių – Elenos ir Lilos, aišku, ne tik jų, daugybės su jomis susijusių veikėjų – gyvenimus nuo pradžios iki pabaigos, ir paskutinėje tetralogijos dalyje – brandos ir senėjimo amžiuje, blėstant jaunystės iliuzijoms, dar stipriau ir įtaigiau pasireiškia autorės gebėjimai ne tik matyti gyvenimą, bet ir jį apibendrinti, įtaigiai parodant charakterių raidą, laiko slinktį, tarsi praeinant visus etapus – kaip scenos kūrinyje: įžangą, kulminaciją, atomazgą – kur bebūtų kuri veikėja, sėkmės ar nesėkmės taške, privedama prie filosofinio susitaikymo, gal net abejingumo tarpsnio.

Skaityti toliau →

A. Roy „Didžiausios laimės ministerija“ – pravertos durys tarp dviejų pasaulių.

Paskelbta | Autorius:

Roy, Arundhati. Didžiausios laimės ministerija: romanas/ A. Roy; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 408 p.

A. Roy (1961) – indų kilmės rašytoja, išgarsėjusi prieš dvidešimtį metų romanu „Mažmožių dievas“, ir štai siurprizas: po tiekos laiko naujas, ypač nacionalinis, apibrėžtų erdvių (Indija – Kašmyras) ir nenuspėjamų tipažų kupinas kūrinys „Didžiausios laimės ministerija“. Man tai pirmoji pažintis su šia rašytoja: nesergu Indijai nei geografiniu, nei kultūriniu smalsumu, juolab istoriniu, nesvajoju į ją nukeliauti ir greičiau vengiu skaityti apie tą chaosu dvelkiančią ir pernelyg kultūriškai ir socialiai tolimą šalį. Kažkada skaitydama Rushdy suvokiau, kai nežinai politinių, socialinių, kastinių ir visokių kitų erdvėlaikio apibrėžtų specifinių dalykų, tai ir tas skaitymas lyg vaizdžiais sakiniais sukurtos fantastikos. Nors, kita vertus, visai kitaip su Garsija Markesu: daugiasluoskniai magiškojo realizmo tekstai atrodo ir suprantami, ir netgi užburiantys dėl platesnio bendražmogiškojo filosofinio lygmens.

Patį pavadinimą galima perskaityti kaip stipriai ironišką – ministerija vis dėlto valdžios institucija, o čia dar emocinio pobūdžio – laimės. Bet galima traktuoti ir visiškai tiesmukai kaip viltingos išeities tašką – kiekvienas asmuo: atsiskyrėlis ar atskirtasis, keistuolis ir nepritapėlis gali rasti savo vietą, draugus ir tuos, kas jį supras, o laimė ir gero gyvenimo samprata taipogi nevienareikšmė, šioje knygoje autorė atsisuka į marginalus, jų kasdienybę ir siūlo tarsi išeitį – kas bebūtum, būk laimingas.

Skaityti toliau →