P. Lively. Mėnulio tigras

Paskelbta | Autorius:

Lively, Penelope. Mėnulio tigras: romanas/ P. Lively; iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 279 p.

Atminties fosilijos

Britų rašytojos P. Lively (1933) „Mėnulio tigras“ – trečiasis jos romanas, įtrauktas į Man Booker trumpąjį sąrašą ir 1987–aisiais premiją laimėjęs. Po trisdešimties metų knyga vėl sulaukė pasaulinio dėmesio – „Bookerio“ 50–ųjų metinių proga buvo įtrauktas į Auksinio „Bookerio“ premijos sąrašą. Tąkart premija atideko Michael’o Ondaatje „Anglui ligoniui“, tačiau P.Lively kūrinys tarsi naujai atgimė, skaitant ir vertinant jį jau iš laiko perspektyvos.

Kas yra istorija? Regis, tai savaime aišku, kaip sakoma žodyne: mokslo kryptis, nagrinėjanti bei interpretuojanti (kitų autorių teigimu, reprezentuojanti) dokumentuotą žmonijos praeitį.

Bet skaitant „Mėnulio tigrą“, kur protagonistė sakosi kurianti pasaulio istoriją, verčia ne tik iš naujo permąstyti istorijos sąvoką, bet ir konkretaus žmogaus/ istorijos santykį, ne tik protu, bet ir emocijomis traktuoti istorijos eigą.

Skaityti toliau →

F. Aramburu. Patria

Paskelbta | Autorius:

Aramburu, Fernando. Patria: romanas/ F. Aramburu; iš ispanų k. vertė Aira Nekrašaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 653 p.

Tėvynė ir laisvė. Ar laisvė?

Pastaruoju metu vos ne visos skaitomos knygos sukelia dvilypes mintis: įtraukia, įdomus kūrinys, ne tik literatūrine – ir pažintine prasme, bet kažko ir trūksta, kad sakytum – oh, ir norėtum tą knygą turėti amžinai – kuo toliau, tuo labiau nieko neatsidedu į lentyną, perskaičiusi palieku autobuse, traukinyje, kavinėje, vengiu nešti į bibliotekas, nors jomis ir naudojuosi: tiesiog šiuolaikinė Lietuvos biblioteka jau tapusi popkultūros ir dar kažin kokiu centru, kur knyga – gal ne paskutinėje, bet ir ne pirmoje vietoje. Matyt, ir pasirenku būtent tokias, kur užtenka perskaityti vieną kartą.

Žymus ispanų rašytojas F. Aramburu (1959) pasakoja dviejų baskų šeimų likimus sudėtingu ir painiu ETOS veiklos laiku (1959–2006). Patria. Kaip viskas aišku. Kai aišku. Kiek visokių interpretacijų ir spekuliacijų. Laisvė. Nepriklausomybė. Kalba. Literatūra ta kalba. Nacionalizmas. Patriotizmas. Fanatizmas. Terorizmas. Kur viena prasideda, o kur baigiasi ir jau prasideda kita? F. Aramburu, regis, per paprastų žmonių patirtis bando parodyti visomis išvardintomis sąvokomis ir daug daugiau specifinių realijų. Per konkrečius išgyvenimus, nedidelio Baskijos miestelio kasdienybę, bendruomenės įtaką atskiram individui skverbiasi į aukomis tampančių psichologiją, niūria egzistencija išvirtusius gyvenimus ir… padėtis be išeičių? Ne, F. Aramburu siūlo ir sprendimus, tiesa, gan romantiškus, filosofinius, vargu, ar realybėje egzistuojančius, bet gal tikrai vienintelius. Juk ne ginklai, jėga, pyktis sprendžia problemas.

Skaityti toliau →

H. Morris. Aušvico tatuiruotojas

Paskelbta | Autorius:

Morris, Heather. Aušvico tatuiruotojas: romanas/ H. Morris; iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 218 p.

Išlikimo kaltė

Yra knygų, kurias skaitai vien dėl to, kad nuolat kas nors klausia: na, o kaip tau „Petro imperatorė“, gal žinai ką nors panašaus į „Aušvico tatuiruotoją“? Abejotina jau ta visuotinė sėkmė ir perdėtas žavėjimasis ir kuo, kaip pastarosios atveju – Holokausto tema. Ne ne, aš ne prieš atmintį, įtartinas entuziazmas: juk sunku skaityti apie masinio žudymo vietas ir laiką, nuasmenintus žmones ir jų naikinimo mastą.

2003–ieji. 87–erių Leilas Sokolovas (Ludvigas Eisenbergas. 32407) jaučiasi vienišas, išgyvena sielvartą po 58–erių santuokos metų mirus Aušvice sutiktai mylimajai ir žmonai Gitai (Gisela Furman 4562, Leilo atmintyje 34902) H. Morris pažįstama pasiūlo (kaip darbą?) tris kartus per savaitę susitikti su senoliu ir išklausyti jį.

Atsitiktinė pažintis perauga į draugystę, pasakojimai trunka iki pat Leilo mirties – trejus metus. Savo patirtį ir patį žemiškąjį gyvenimą prieš mirtį vienas žmogus tarsi perduoda kitam. Ir ką gi daryti su tokia dovana? Unikaliais, baisiausius istorijos aspektus atspindinčiais prisiminimais? H. Morris (1953) baigusi įvairius kūrybinio rašymo kursus, dirbusi socialinėje sferoje, kūrusi scenarijus ir šiuo atveju imasi rašyti filmo scenarijų. Nors Leilas Sokolovas Aušvico išgyvenimus pats buvo paskelbęs, bet faktiškai nesusilaukė jokio domesio.

Skaityti toliau →

D. Levy. Karštas pienas

Paskelbta | Autorius:

Levy, Deborah. Karštas pienas: romanas/ D. Levy; iš anglų k. vertė Rita Pilkauskaitė. – Vilnius: Balto, 2019. – 271 p.

Pasiklydusi laiko matmenyse

Yra istorijos, kurias išklausai ar perskaitai, bet nepanyri į jas, o lieki šalia. Neįtraukia, neįtikina, nežinau, koks žodis tiktų – tiesiog lieki stebėtoju. Na, skaitytoju stebėtoju, kuris nepajėgia atidaryti durų (durys užstrigę? skaitytojas neįgalus?) ir nepatenki vidun, tiksliau sakant, neišgyveni jokių emocijų, o tik pereini eilučių žodžiais, lyg parodos lankytojas, nepapuolęs į salę, pro langą žvilgteli į eksponatus.

Levy Deborah (1959) – žymi britų rašytoja, laimėjusi ne vieną prestižinį apdovanojimą, priklauso Karališkajai literatūros draugijai, „Karštas pienas“ 2016 m. įtrauktas į trumpuosius Man Booker ir Gold smiths premijų sąrašus. Čia, aišku, nuo viršelio, kurio anatocija, be abejo, paskatina griebti knygą ir perskaityti, nors romantiška lengvo tipo iliustracija pirmajame viršelyje ir stabdo: et, kažin…

Skaityti toliau →