M. Zingeris. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių

Paskelbta | Autorius:

Zingeris, Markas. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių: romanas/ M. Zingeris. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 421 p.

Och, ta gimtoji literatūra: besivaikydami madų, rekomendacijų ir pasaulinių tendencijų tiesiog prašokame savus. Ypač vyresnės kartos rašytojus. Ant knygos viršelio skaitau: rašytojas, poetas, dramaturgas, vertėjas Markas Zingeris – trijų poezijos rinkinių, apsakymų rinktinės, pjesės ir keturių romanų autorius, už kūrybą ne kartą apdovanotas literatūrinėmis premijomis. Taigi, lyg ir solidus kraitis, bet kad nieko nežinau. Ne, vis dėlto vieną apsakymą „Troleibusų istorijose“ skaičiau – „Iliuzioną“. Ir įsidėmėjau kaip labai nebūdingą tai knygai – specifiniu humoru, nepikta ironija ir atida detalei. Kitoks, visai kitoks lietuviško apsakymo kontekste. Ir atmintyje įstrigęs „Iliuzionas“ iš dalies lėmė, kad bibliotekoje nusičiupau pastarąjį M. Zingerio romaną. Plius intriguojantis pavadinimas. Ir, aišku, dar labiau intriguojanti pradžia: istorijos, laiko ir žmogiškųjų faktorių viražai, trys laiškai: Stalinui, Hitleriui ir Markui, visi trys – taiklūs, šiek tiek juokingi ir liūdnoki, bet informatyvūs istoriškai ir būties atsiskleidimo prasme. Skaityti toliau →

G. Garcia Marquez. Kelionė po Rytų Europą

Paskelbta | Autorius:

Garcia Marquez, Gabriel. Kelionė po Rytų Europą/ G. Garcia Marquez; iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas – Vilnius: Alma littera, 2018. – 158 p.

G. Garcia Marquezo (1927 – 2014) pati pradžia: laikraščio „El Espectador“ jauno reporterio išvykos į socialistinio bloko šalis šeštojo dešimtmečio pabaigoje įspūdžiai, sugulę į vientisą kūrinį su realiais veikėjais, gyvais pasakojimais, galbūt dėl to įvardijamas žanras – romanas, o ne esė ar reportažai. Nors… įsprausti į kokius rėmus, kaip ir ne vieną kūrinį, taip ir pirmąsias garsaus rašytojo istorijas turbūt neverta stengtis.

Skaityti toliau →

E. Ferrante. Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka

Paskelbta | Autorius:

Ferrante, Elena. Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 400 p.

Trečią dalį ėmiau skaityti be didelių lūkesčių: dvi pirmosios, nenuneigsi, puikios knygos, bet ne tiek, kad prarastum amą ar užvertus paskutinį puslapį negalėtum ilgai atsipeikėti: čia tai bent. Skaityti toliau →

K. O. Knausgard. Mano kova. Mirtis šeimoje

Paskelbta | Autorius:

Knausgård, Karl Ove. Mano kova. Mirtis šeimoje: romanas/ K. O. Knausgard; iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 410 p.

Aprašinėti pasaulinį bestselerį ne tik ne pyragai, bet tarsi bandymas peršokti ir per save, ir per savo individualų potyrį skaitant. Nes iš tikrųjų jau ir nebežinai, ką įtakojo visuotinė opinija, o ką nuoširdžiai pajutai ir manai apie kūrinį. Vos paėmus knygą faktiškai žinai apie ką ji ir tikiesi šokiravimo nežmonišku atvirumu, ko dar? – na, aišku, kad tai nebus pigu, bet, kai jau įkalta į galvą, kad dėl atvirumo rašytojas sugriovė santykius su artimiausiais žmonėmis, tarsi atkirto save nuo giminės, tai klausimas, koks gi tas atvirumas turi būti, kad įgytų destruktyvią jėgą, ne tik egzistuoja, o ir provokuoja nepagrįstus lūkesčius. Išgirtoje knygoje iš karto pradedi knisinėtis, ar taip jau čia viskas puiku, ar nerasi kuo piktintis ir ką atmesti kaip banalybę ar balastą, taigi net ir skaitymas, o ne pasisakymas apie perskaitytą, nuo pat pradžios gan nenuoširdus.

Skaityti toliau →

I. McEwan. Smaguris

Paskelbta | Autorius:

McEwan, Ian (1948–). Smaguris: romanas/ I. McEwan; iš anglų k. vertė Paulė Budraitė. – Kaunas: Jotema, 2017. – 383 p.

Linksmo ir intensyvaus siužeto detektyvas, meilės romanas ir romanas apie romanus, apie tai, kaip jie kuriami ir skaitomi, apie rašytojo atspindį jo kūriniuose, trumpai tariant – literatūrinė virtuvė. Viskas persipynę, regis, ir logikai neprieštarauja. O jeigu visai lakoniškai – romanas apie šnipus šaltojo karo laikais, būtent 1972 metais Anglijoje. Na, ne Džeimsas Bondas, bet panašiai: veikėjai kinometografiški ir išskirtiniai, o veiksmas greitas, intriguojantis, pagrįstas erdvėlaikio smulkmenomis – įtikimas, o kartu – nenuspėjamas.

Skaityti toliau →

D. Ugresic. Skausmo ministerija

Paskelbta | Autorius:

Ugresic, Dubravka. Skausmo ministerija/ D. Ugresic; iš kroatų k. vertė Jolanta Viburytė. – Vilnius: Kronta, 2007. – 232 p.

Iš patogupirkti.lt prigriebiau visą krūvą nupigintų knygų: nuo euro iki keturių su kažkiek max. Ir, nežinau, keista ar ne, bet toks įspūdis, kad labiausiai nupinga tikrai ne pačios blogiausios. Kol kas iš perskaitytų nė viena nenuvylė, atvirkščiai, kiekviena reiškė savotišką atradimą: Saldžioji Darusia – ypatingą kalbos gyvybę; D. Solstado du egzistencialistiniai romanai – apskritai atrodo neįmanomi praleisti ir dar… keturios perskaitytos, bet niekaip neapsirašančios, o ir krūvelė lentynoje – mažos ir kuklios išoriškai, tikiuosi – stiprios tekstu. Įdomu, kiek vis dėlto trunka aktyvusis knygos gyvenimas? Jeigu išleistos didesnių leidyklų, susilaukia šiek tiek garsinimo, reklaminių anotacijų, papuolę į knygų mugę gal intensyvesnio dėmesio, o paskui… na, atgula į bibliotekų lentynas, ir, vargu, ar tokios paprastutės, išoriškai neįžūlios knygelės kada bus kieno nors pastebėtos. Nors gera knyga, kaip sakoma, nesensta, bet pažįstama bibliotekininkė tikina, kad dabar jau orientuojamasi ne į leidinio kokybę, bet į skaitomumą: jeigu knyga penkerius metus niekieno neimta, ji tiesiog nurašoma kaip neaktuali, motyvuojant, kad biblioteka – ne muziejus ir ne saugykla, atsižvelgiama tiesiogiai į vartojimą. Išgirdus pirmą kartą tokią nesąmonę, galvojau, kad čia jumoras, bet kai prireikė kai kurių anksčiau išleistų knygų ir nepavyko nė vienoj miesto bibliotekoj gauti ir visur darbuotojos giedojo tą pačią giesmelę, šiurpas nukrėtė, kad vis dėlto čia tokia kultūrinė vadyba, kažin ar kuo nors besiskirianti nuo maximų, turgaus ir t.t.

Skaityti toliau →

R. Šerelytė. Raganos širdis

Paskelbta | Autorius:

Šerelytė, Renata. Raganos širdis: paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija: romanas/ R. Šerelytė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 220 p.

Pamačius knygą apie kokią nors žymią istorinę asmenybę norom nenorom suklūsti – ir vėl: ką gi naujo atrado ar sugalvojo, kas dar nepasakyta? Fiction literatūros galimybės neišsemiamos: kiekvienas autorius tą patį dalyką gali interpretuoti savaip, arba pasirinkti mažiau ar visai neapšviestus gyvenimo ruožus. Taip U. Radzevičiūtės „Mėlynas kraujas“ nukelia į išsivadėjusios riterių galybės ir ambicijų laikus, kur, atrodo, nieko įdomaus nė su žiburiu neatrasi. Bet talentas ir originalus žvilgsnis į istorijos eigą ir filosofiją geba paversti net nykius laikus ir pilkas asmenybes ypatingos smalsos objektais. Ir skaitydama R. Šerelytės Barboros variaciją, dažnai pagalvodavau, o ką šioje, vis dėlto reikia pripažinti nuvalkiotoje ir jau pavirtusioje vos ne banalybe, meilės legendoje būtų įžvelgusi U. Radzevičiūtė? Net neabejoju, kažką netikėto ir savito. Ar negali nei vaikystė, nei ikižygimantinis Radvilaitės gyvenimas, paskrebentas rašytojo plunksnos, tapti įspūdingu ir vertu dėmesio? O gal visai kas kita iš to laiko ir įvykių?

Skaityti toliau →

A. Patchett. Vieningieji

Paskelbta | Autorius:

Patchett, Ann. Vieningieji: romanas/ A. Patchett; iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 360 p.

Knyga buvo apie neišmatuojamą, nepakeliamą gyvenimo naštą: darbai, namai, draugystės, santuokos, vaikai – tarytum visa tai, ko jie troško ir siekė, dėl ko triūsė būtų aklinai užmūriję bet kokį plyšelį į laimę. p. 205

 

Skaityti toliau →

D. Jefferies. Arbatos plantatoriaus žmona

Paskelbta | Autorius:

Jefferies, Dinah. Arbatos plantatoriaus žmona: romanas/ D. Jefferies; iš anglų kalbos vertė Inga Stančikaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. – 455 p.

Ir pavadinimas, ir viršelis dvelkia rytietiška egzotika: Ceilonas, arbatos plantacijos, dvidešimto a. pirmoji pusė, regis, visko pakankamai, kad susiviliotum. Ir iš tikrųjų knygoje rutuliojama ne tik meilės tema (tiek, kiek būdinga įprastiniam meilės romanų žanrui), motinystės, prietarų, rasizmo, socialinės, šeimos, moters vietos konservatyvioje visuomenėje – daug visko, kad knyga būtų plati ir įdomi.

Skaityti toliau →

Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis

Paskelbta | Autorius:

Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis: 1948 m. birželio 23 d. – 1948 m. birželio 6 d. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002. – 188 p.

Istorijos kataklizmuose išlikę dienoraščiai įgauna ypatingos vertės: jie mistišką ir įvairiomis nuomonėmis apraizgytą laiką paverčia realiu, priartina prie šios dienos ir tarsi atveria visa ko šerdį. Tai knyga, kurią rekomenduoju kiekvienam. Ir ne tiek istoriniam pažinimui praplėsti, kiek pajusti – ne tik pažinti – emociškai išgyventi partizaninio laiko dramatizmą, juolab, kad rašantysis, rodos, pralenkęs savąjį laiką: ne tik puikiai orientuojasi tuometėje politinėje situacijoje, ją analizuoja ir taikliai vertina, bet ir gyvena į ateitį. Pasirinkimo nėra: mirtis arba laisvė. Jeigu visi kovotojai žus (o žūstančių kiekvieną dieną daugėja), turi likti apie partizanus prisiminimai kaip apie pavyzdį – kovotojo, patrioto, moraliai stipraus ir pasiaukojusio žmogaus. Jeigu neliks nei Tėvynės, nei besipriešinančių okupacijai – tai bent prisiminimai apie tuos, kurie kovojo, kurie bandė nepasiduoti. Na, išlupti iš konteksto tokie žodžiai galbūt skamba dirbtinai ir deklaratyviai, bet kai skaitai L. Baliukevičiaus–Dzūko dienoraštinius įrašus, įsivaizduoji jauną vyriškį palinkusį drėgname, beoriame sausakimšame bunkeryje virš sąsiuvinio ir bandančio rasti prasmę ir šviesą vis labiau beviltiškoje ir skaudžioje partizaninėje kovoje, rasti bent žodžius, kuriais ne paguostų ir įtikintų save, bet įvardintų – kas jis ir kam, matai idealistą ir patriotiškai mąstantį žmogų, o ne tuščią kalbėjimą aukštomis frazėmis.

Skaityti toliau →

P. Cognetti. Aštuoni kalnai

Paskelbta | Autorius:

Cognetti, Paolo. Aštuoni kalnai: romanas/ P. Cognetti; iš italų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 208 p.

Ar gali žmogus gimęs, užaugęs ir ilgą laiką buvęs kalnuose, nuo jų atsiplėšti ir gyventi civilizuoto, triukšmingo, chaotiško ir nuolat skubančio miesto ritmu? Jeigu kartą pabuvojai kalnuose, trauka išliks visam laikui, dažnai girdimas pasakymas, o ir asmeninė ne vieno patirtis turbūt liudija tą patį – kalnų, jūros ilgesys truks kaip ir atmintis. Skaityti toliau →

D. Solstad. Septynioliktas romanas

Paskelbta | Autorius:

Solstad, Dag. Septynioliktas romanas/ D. Solstad; iš norvegų k. vertė Ugnius Mikučionis. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 128 p.

„Vienuolikto romano, aštuonioliktos knygos“ personažas po dvidešimties metų dar labiau į vidinę būtį koncetruotame kūrinyje, nepasitenkinimo, paslapties ir savotiškos miglos rate užsidariusio, su nuopuoliu ir pralaimėjimu susitaikiusio žmogaus ne-gyvenimas. Trys metai kalėjime už dokumentų klastojimą, piktnaudžiavimą pašalpa ir sukčiavimą dėl draudimo (tikrąsias priežastis jam – kad ir kaip tardytojai, ir psichologai prisipažinimu pasipelnyti netiki – pavyksta nuslėpti (didįjį psichologinį socialinį projektą). Nors kalėjime ir nebuvo taip blogai, kaip gali atrodyti, sako Bjornas Hansenas. Jis sugebėjo visiškai izoliuotis ir gyventi tik su savimi: išlaikė neatsivėręs psichologų apklausinėjimams, atsisakė pasimatymų su atvykusiais jį aplankyti, netgi gebėjęs neatplėšti ir neperskaityti gautų laiškų, išskyrus sūnaus: sužinojęs, kad vedė, ilgai rašo ir išsiunčia jam ir marčiai sveikinimą. Bet sūnaus antrojo laiško neatplėšia ir… neišmeta. Jį išsineša iš kalėjimo ir nežinia kodėl saugo.

Skaityti toliau →

J.Žilinskas. Sarbintai

Paskelbta | Autorius:

Žilinskas, Justinas. Sarbintai/ J. Žilinskas. – Naujas vardas, 2017. – 78 p.

Ne, tai – ne memuarai. Tai – liudijimai tai kartai, kuri jau augo mieste, bet dar turėjo kaimus. p. 4, sako autorius apie paprastus/nepaprastus pasakojimus, rodos, apie elementarius, bet tuo pačiu ir ypatingus kaimo ir vaikystės reliktus, nes: nebėra nei tos vaikystės, nei to kaimo. Negrįžtamai. Tai suteikia pasakojimams ne tik nostalgišką nuotaiką, bet ir laiko, o ir istorijos tėkmės savotišką fiktyvumą: yra/nebėra – tėkmės, kurioje prapuola ne vien daiktai, žmonės išeina amžinybėn, bet ir žodžiai prapuola, nes nebelieka ką jais vadinti, tie žodžiai, su kuriais užaugta ir įsismelkta į gyvenimą, tiesiog nebereikalingi, juos tenka versti kaip iš svetimos kalbos, nes kitos kartos žmonės jau supami kitų daiktų ir kitų žodžių skambesio. Autorius vadina daiktus taip, kaip įprasta jo kaime: tarmiškai ar prilipusia svetimybe, kaip vadino jo seneliai, žodžiais, kuriuos jis paveldėjo. Baleika, cimantas, sodžialka, ryzai, sarbintai, dalgė, kupetis, žaginiai, tekėlas, zacirka…

Skaityti toliau →

D. Solstad. Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga

Paskelbta | Autorius:

Solstad, Dag. Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga/ Dag Solstad; iš norvegų kalbos vertė Ugnius Mikučionis. – Vilnius: Homo liber, 2011. – 160 p.

Žmogus, nuo jaunumės žavėjęsis literatūra, filosofija ir menais, profesiją pasirenka racionalesnę, susijusią su skaičiais ir, atrodo, neapsirikęs: išbrenda iš nuo vaikystės lydėjusio skurdo, sėkmingai kyla valdininko karjeros laiptais, vedęs, dviejų metų sūnelis. Viskas kaip pridera.

Kas slypi protagonisto Bjorno Hanseno sąmonėje ar pasąmonėje, kad jis pradeda griauti savo gyvenimą? Pats tai suvokdamas, bet negalėdamas susilaikyti.

Būtis niekada nedavė atsakymų į mano klausimus. <…> Įsivaizduokit sau, kad baigiu nugyventi gyvenimą, ir ne kieno kito, o savo paties gyvenimą, o nesu nė trupučio prisiartinęs prie to tako, kur mano giliausi poreikiai būtų pamatyti ir išgirsti. Man baisu, kad mirsiu tyloje, be žodžio lūpose, nes nėra ką pasakyti. p. 61

Maištas prieš rutiną? savęs nerealizaciją? psichikoje slypinti savidestrukcija?

Skaityti toliau →

L. Groff. Moiros ir Furijos

Paskelbta | Autorius:

 

Groff, Lauren. Moiros ir Furijos : romanas/ Lauren Groff ; iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė–Nichols. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. – 447 p.

Lauren Groff (1978) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Jos trečiasis romanas Moiros ir Furijos (2015) tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu, nominuotas įvairiems literatūros apdovanojimams, išversta daugiau nei į 30 kalbų.

Antika ir amerikoniškumu pulsuojanti knyga: įstabūs kūnai, pasijomis pagrįsti santykiai (meilė ir pyktis), skurdas, pinigai, žinomumo siekis ir… kūryba, tarsi nieko kasdieniško ir paprasto nėra: buitis, draugystė, praeitis matuojama ribiniais matais – arba/ arba. Ir vienatvė, ir meilė, o tuo pačiu sėkmės ir negandos užaštrintos iki maksimumo. Gal dėl to ilgą laiką sunku patikėti tuo, ką skaitai. Atrodo kaip dabarčiai, šiuolaikiniam laikui adaptuota antikos „tragedija, komedija. Viskas priklauso nuo perspektyvos“. p. 229

Skaityti toliau →

A. Cicėnaitė. Tylos istorija

Paskelbta | Autorius:

Cicėnaitė, Akvilina. Tylos istorija: 4 moterys, 4 kartos, 4 likimai/ A. Cicėnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 278 p.

Šimto metų laikotarpį apimanti šeimos istorija nuo dvidešimto amžiaus pradžios iki pabaigos, per žmonių likimus atspindinti ir istorinius kataklizmus: Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvos nepriklausomos valstybės įkūrimas, Antrasis pasaulinis karas, socializmo suniveliuota buitis ir įpročiai, Sausio tryliktoji ir nepriklausomybės atgavimas. Sniegų kaimo gyventoja Elžbieta su mėlynąja suknele, sutikusi skirtingų – žalios ir rudos – akių vyriškį pradeda ne tik savo laimės, laukimo, susitaikymo, skausmo ir ištvermės kelionę, bet ir visos giminės, keturių kartų moterų liniją. Ji  kaip laivas plaukia per audras ir visokiu oru nuo rusiškai, lenkiškai kalbančios nuošalės į Vilnių, į naują šimtmetį, pasipildant vis nauja kiekvienos kartos atstove: dukra Veronika, anūke Teresa, proanūke Nika. Ir ne tik: didžiuliu pulku mirusių artimųjų, kaip senoji sako, jei už kiekvieną sukalbėti po poterį – užtruks visą dieną.

Skaityti toliau →

V. Kočiubaitis. Afganistano daktaras

Paskelbta | Autorius:

Kočiubaitis, Vilius. Afganistano daktaras/ V. Kočiubaitis. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 289 p.

Lietuviams nebūdingas kūrinys: nuotykių, trileris, kelionės (tiek erdvėje, tiek savo viduje), gyvenimo prasmės paieškų, kitaip sakant, gyvenimo būdo – žanru nenusakomas ir į aiškiai apibrėžtus rėmus neįspraudžiamas; neįprasta ir tematika – atšiaurus, karo kamuojamas Afganistanas ir žmonės iš visai kitos civilizacijos ir laiko: skurdas, ligos, žudymai, moterų beteisiškumas, besisukantys tame pačiame sūkuryje gyvenimas ir mirtis. Ir svetimšaliai tarsi iš kitų planetų: ko gi jiems reikia tame nualintame ir pasmerktame krašte? Pasirodo, netgi tokioje civilizuotai ir kultūriškai nepatrauklioje šalyje „bastosi begalė tėvynėse nepritapusių nevykėlių“. p. 39

Kelionė nuo vienos Afganistano sienos iki kitos: Heratas, Hindukušas, Manzari Šarifas, Čančaranas, Kabulas, Tairara. Kelionė su pavojais, žudymais, bado ir skurdo vaizdais, rizika ir gebėjimu išlikti. Kelionė pagyvenusio daktaro iš Lietuvos nuo savęs ar į save? Kas gali pasakyti, kai žmogus mirties spąstuose.

Skaityti toliau →

W. Mysliwski. Akiratis

Paskelbta | Autorius:

Mysliwski, Wieslaw. Akiratis: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 583 p.

Mysliwski (1932) pirmasis lenkų rašytojas du kartus gavęs prestižinę Nikės premiją: 1997 metais už romaną „Akiratis“, antrą – 2007 už „Traktatą apie kavos pupelių gliaudymą“. Po jo pora kartų šia premija įvertinta buvo Olga Tokarczuk.

„Akiratis“ –knyga simfonija, varijuojama, regis, gerai žinomomis natomis, grojama irgi žinomais instrumentais, o skamba originaliai ir hipnotizuojančiai. Žodžių audinio ir savito matymo sintezės jėga: „tą, ką matai, niekas kitas nemato. Net ir matydamas daug daugiau.“ p. 266 Iki nuobodžio žinomos temos: karo, pokario, skurdo, Dieve, apsaugok, dažnas sušuktų – kaimo – bet kaip skamba… Kaip skamba! Kažkur perskaičiau, kad labai ištęsta ir monotoniška knyga – na, man galėtų būti ir kelių tūkstančių puslapių, gal net šitą vieną knygą galėčiau skaityti ir skaityti, kaip eiti taigi keliu kaip ir visi – įprastu, kietu, niekuo ypatingu, bet pakelės – vis naujos, horizontai nauji. Ką kas pamatys. Ir pasiims.

Skaityti toliau →

R. Flanagan. Siauras kelias į tolimąją šiaurę

Paskelbta | Autorius:

Flanagan, Richard. Siauras kelias į tolimąją šiaurę: romanas/ R. Flanagan; iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 414 p.

Žvelgdami į didingas piramides, į dangų panyrančius šventyklų bokštus gėrimės ir matome grožį ir stebuklą, visai nesvarbu, kad tai sukurta daugybės gyvybių kaina. Galėjo taip atsitikti ir su Mirties geležinkeliu (415 km) – atmintyje ir laike likti per džiungles besitęsianti istorinė Linija, jungianti Siamą (dab. Tailandas)–Birmą (dab. Mianmaras), kuri buvo Antrojo pasaulinio karo metu Japonijos atkaklumo ir žūtbūtinio karingumo svarbus elementas, o jį tiesusiųjų belaisvių mirtiname džiunglių karštyje, badaujant, siaučiant ligoms, be jokios technikos, netgi elementarių įrankių – sadistinių kankinimų ir nežmoniškų mirčių vieta, pragaras, kuriame žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Vienas iš belaisvių buvo rašytojo tėvas Archie Flanagan. Jam pavyko likti gyvam ir savo atsiminimais pasidalinti su sūnumi, o šiam – panaudojus jo patirtį, archyvinę medžiagą, savo kaip rašytojo gebėjimus ir fantaziją, empatiją ir literatūrines istorines–kultūrines žinias perduoti rafinuoto (ypač rafinuoto ir literatūriško, poetinio) kūrinio forma visam pasauliui.

Skaityti toliau →