G. Jachina. Zuleicha atmerkia akis

Paskelbta | Autorius:

Jachina, Guzel. Zuleicha atmerkia akis: romanas/ G. Jachina; iš rusų k. vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 448 p.

Guzel Jachina – totorių kilmės rusų rašytoja, gimusi ir gyvenusi Kazanėje, o pastaruoju metu Maskvoje ir Kazanėje, kaip pati sako, jai svarbi ir didžioji, ir mažoji tėvynės, o emigracijoje, sako G. Jachina, mąstantis žmogus negali jaustis pilnavertiškai ir laimingai, emigracijoje patenkinti tik primityvai.

Mano knygos įkvėpimo šaltiniu tapo mano senelės, kaimo mokytojos, likimas. Drauge su tėvais ją išbuožino ir 1930 m. išvežė į negyvenamą Angaros pakrantę. Ten jie įkūrė gyvenvietę – iš pradžių gyveno žeminėse, paskui pasistatė namus. Toje gyvenvietėje mano senelė pragyveno 17 metų. 1946 m. ji sugrįžo. Šios datos kartojasi ir knygoje, nes išbuožinimo pikas buvo 1930–ųjų žiemą, o po karo žmones ėmė paleidinėti namo. Mėgstu paprastas istorijas

Skaityti toliau →

J. Diaz. Štai taip tu ją prarandi

Paskelbta | Autorius:

Diaz, Junion. Štai taip tu ją prarandi/ J. Diaz; iš anglų k. vertė Indrė Telksnytė. – Vilnius: Versus aureus, 2013. – 156 p.

„Auksiniai užrašai“ ir „Štai taip tu ją prarandi“ – knygos itin, man taip atrodo, derančios viena prie kitos ir skaityti vieną po kitos. Subalansuojant moteriškuosius ir vyriškuosius požiūrius. Nors skirtingi stiliai, absoliučiai paradoksalūs žanrai, bet kraštutinumų ir laisvės, tapatybės paieškomis panašios. Būtent kraštutinumais.

J. Diaz (1968) – itin savitas amerikiečių rašytojas, kilęs iš Santa Domingo, 2008 metais gavęs Pulicerio premiją už The Brief Wondrous Life of Oscar Wao, nemažai įvairių literatūrinių apdovanojimų, o apsakymų rinktinė This Is How You Lose Her pasirodė 2012. Kai skaitai biografiją ir „Štai taip tu ją prarandi“ istorijas, negali nepastebėti akivaizdžių paralelių: dalį vaikystės praleido tik su motina, seneliais ir dar keturiais vaikais atskirai nuo uždarbiaujančio JAV tėvo specifinėmis vietinėmis tradicijomis ir manieromis persisunkusioje Santa Domingo aplinkoje. Kai atvyko pas tėvą, tas neužilgo paliko šeimą, o vyresnis brolis susirgo leukemija; šeima skurdo, rašytojui teko išbandyti įvairius uždarbiavimo būdus.

Skaityti toliau →

D. Lessing. Auksiniai užrašai

Paskelbta | Autorius:

Lessing, Doris. Auksiniai užrašai: romanas/ D. Lessing; iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė–Karsokienė. Vilnius: Vaga, 2014. – 632 p.

Doris Lessing (1919-2013) – žymi britų literatūros klasikė, gavusi daugybę apdovanojimų, kultinė, išskirtinė rašytoja ir asmenybė, kurios veikla ir kūryba susijusi su svarbiausiais dvidešimto amžiaus socialiniais ir politiniais reiškiniais. 2007 m. apdovanota Nobelio premija „kaip moteriškos patirties rašytoja, kuri su skepticizmu, ugnies ir vizijų galia tiriamuoju žvilgsniu naršo po susiskaldžiusią civilizaciją.“ Jos garsiausi romanai: Žolė dainuoja (1950), Auksiniai užrašai (1962), penkių fantastinių romanų ciklas Kanopas Arge ir kt.

Rašytoja gimė Irane, bet jaunystėje jos tėvai britai persikraustė į Rodeziją dabartinės Zimbabvės teritorijoje. Būdama 30-ies ji atvyko gyventi į Londoną. Jos kūryba gausiai paremta autobiografine medžiaga: patirtimis iš gyvenimo Afrikoje, dalyvavimo komunistiniame judėjime, asmeninės laisvės ir meilės paieškomis ir nusivylimais.
Skaityti toliau →

L. Andersson. Estera: romanas apie meilę

Paskelbta | Autorius:

Andersson, Lena. Estera: romanas apie meilę/ L. Andersson; iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 196 p.

Lena Andersson ( 1970 ) viena garsiausių Švedijos žurnalisčių, rašytoja. 2013 m. už šį romaną pelnė prestižiškiausią Švedijos literatūros apdovanojimą – Augusto premiją.

Jau pirmaisiais sakiniais lakoniškai ir tiksliai apibrėžiama protagonistė: ,,Gyveno žmogus, vardu Estera Nilson, sulaukusi trisdešimt vienerių, jau buvo išleidusi aštuonias intensyvaus turinio knygeles“ p. 7. Kitaip sakant, kaip toliau draugių apibūdinama ,,aristokratė snobė“, tiksliai suplanavusi ir veiklą, ir asmeninį gyvenimą. Stipri asmenybė, puikiai valdanti savo likimą, tarsi kokį projekto vykdymą. Jeigu ne bet… Pačioje pradžioje pateiktas ir sąlygiškumas: ,,Vieni sakė, kad originalias (knygas), kiti kad žaismingas, o dauguma apie Esterą Nilson nebuvo girdėję“ p. 7. Žodžiu, kaip visi. Vadinasi, ir istorija gali nutikti jei ne visiems, bet daugeliui tikrai. Skaityti toliau →

L. Logothetis. Gerumo dienoraštis

Paskelbta | Autorius:

Logothetis, Leonas. Gerumo dienoraštis: įkvepiančios gerumo paieškos pasaulyje/ L.Logothetis; iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. – Vilnius: Vaga, 2015. – 186 p.

Leonas Logothetis – nuotykių ieškotojas, charizmatiškas oratorius, filantropas. Daugelį metų pradirbęs įtemptą biržos maklerio darbą Londone, nenustygęs monotoniškoje kasdienybėje, persikėlė į Los Andželą, kur atrado naujus namus. Darbas TV, mylima mergina, draugiškas šuo, o pilnatvės vis dėlto nėra. Kas iš to turėjimo, jei viduje krebžda nepasitenkinimas, kad gyvena ne visai pilnavertišą, ne visai tikrą gyvenimą? Kelionių, nuotykių ilgesys, kitokio pasaulio pažinimo troškimas ar baimė įsipareigoti ilgalaikiams ir pastoviems santykiams – pats savęs klausia Leonas, o atsakymo nusprendžia ieškoti vykdydamas susigalvotą gerumo akciją – keliauti per pasaulį be pinigų, maisto, išgyventi iš žmonių geranoriškumo, tuo pačiu ir skleisti labdarą – netikėtai atsilyginti už suteiktą pagalbą.

Skaityti toliau →

J. Chessex. Tironas

Paskelbta | Autorius:

Chessex, Jacques. Tironas: romanas/ J. Chessex; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 200 p.

J. Chessex (1934 – 2009) – šveicarų literatūros gigantas, prieštaringa, daugybe talentų atsiskleidusi asmenybė: poetas, prozininkas, dailininkas, visuomenės kritikas, sakoma, būtent jis nutiesė kelią populiariojo M. Houellebecqo pranašystėms. J. Chessex lyginamas su prancūzų egzistencialistais, ypač A. Camiu, negailestingais psichikos tyrinėjimais, išsiskleidžiančiais iki šiurpių siurrelistinių vaizdų. Tai ir pirmasis užsienietis, apdovanotas 1973 m. prestižine Gouncour,ų premija.

Skaityti toliau →

M.Matios. Saldžioji Darusia

Paskelbta | Autorius:

Matios, Marija. Saldžioji Darusia: trijų gyvenimų drama/ M. Matios; iš ukrainiečių k. vertė Vasil Kapkan. – Vilnius: Eugrimas, 2013. – 192 p.

M. Matios (1959) – žinoma ukrainiečių rašytoja, kilusi iš huculų inteligentų šeimos Vakarų Ukrainoje esančios Bukovinos. Išleidusi poezijos, prozos kūrinių, iš kurių populiariausi – ,,Tauta“, ,,Saldžioji Darusia“, ,,Beveik niekada ne atvirkščiai“, ,,Armagedonas jau įvyko“ ir kt. Jos kūriniai populiarūs ne tik Ukrainoje, bet verčiami ir į keliolika pasaulio kalbų. 2005 metais tapo Ukrainos Taraso Ševčenkos Nacionalinės premijos laureate.

,,Saldžiosios Darusios“ įvykiai vyksta Šiaurės Bukovinos huculų dalyje (dabartinės Černivcų srities teritorija Vakarų Ukrainoje), rašytoja įamžina savojo krašto istoriją ir eilinių kaimo žmonių tradicijas, skaudžius patyrimus. Tai paribio kraštas, kur nuolat keitėsi valdžia, įvairių tautybių sumišę gyventojai, jų kalba pilna svetimų, o ir etno, tik tam kraštui būdingų žodžių, sudėtingos sąlygos žmones išmokę gyventi prisitaikant prie nepalankiausių aplinkybių, būti savarankiškais – ne vergais, laukiančiais ką svetimi nurodys daryti. Vien dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje valdžia Bukovinoje keitėsi vos ne dvidešimt kartų – Austrijos–Vengrijos, Rumunijos, Rusijos, Lenkijos, Vokiečių, Sovietų, nuo 1991 m. Ukrainos.

Autorė retrospektyviai perkelia skaitytoją į tarpsnius nuo socializmo „klestėjimo“ epochos iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Per individualią veikėjų patirtį perteikia savo krašto, šalies dramatišką istoriją.

Skaityti toliau →

O. Pamuk. Tos keistos mano mintys

Paskelbta | Autorius:

Pamuk, Orhan. Tos keistos mano mintys: romanas/ O. Pamuk; iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė – Kariniauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 656 p.

MIESTO GYVENIMO GYLIS PRIKLAUSO NUO MŪSŲ PASLAPČIŲ GELMĖS p. 520

Daug yra kūrinių, kur pagrindiniu veikėju norisi apibūdinti Laiką, būtent jį, net rašant iš didžiosios raidės. Nei akimirkai nepavargstantis, visur prasiskverbiantis – eilutėse, tarp eilučių – įkyrus ir nepastebimas, čia gražinantis, kuriantis, čia jau griaunantis ir paliekantis. Ir, regis, ne rašytojas jį, o jis rašytoją vedžiojantis po savo minčių ir turtų karalystę: štai šai, prašau pažvelk į tą berniuką, mergaitę, kokie mieli ir skaisčiaakiai, o žinai, ką iš jų galiu padaryti: puošiu, lipdysiu, pridėsiu visokių paletės spalvų, o kai nusibos: žinai… Žinau žinau, norisi sustabdyti tą laiko pagyrūniškumą visagale jėga, netgi nustumti, o kodėl nesutrypti? bet jis vis tiek atgis ir tauzys toliau. O kad tik… Ir veiks. Norisi sušukti: nutapei puikų paveikslą, pakabink, lai gėrisi visi, kam tau tuoj pat imti jį ir naikinti. Kodėl tuoj pat? Pamažu, mielieji, va, tarp auksinių sruogų vieną pilką, tokią nepastebimą ir paslepiamą tarp tų kvepiančių ir banguojančių auksų, o toji pilkoji nepastebimoji perims Laiko funkciją ir skleisis, vilnis, ne ne, plaukų jai nepakaks, kas sustoja, kai pradeda sektis?

Skaityti toliau →

O. Bourdeaut. Belaukiant Bodžanglio

Paskelbta | Autorius:

Bordeaut, Oliver. Belaukiant Bodžanglio: romanas/ O. Bordeaut; iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 142 p.

Trys paeiliui perskaitytos knygos: “Lopšinė“, ,,Belaukiant Bodžanglio“ ir ,,Aš esu Liusė  Barton“ – visos nedidelės apimties, skirtingos stiliumi, veikėjų charakteriais, bet kartu ir tarsi susilieję į vienį: papildant, apjungiant ir pateikiant įvairius aspektus tos pačios temos – moters likimas kritiškomis aplinkybėmis. Ypač panašios dvi pirmosios – psichine liga sergančiojo žmogaus būtis realybės vyksmų kakofonijoje.

Skaityti toliau →

R. Gary. Moters šviesa

Paskelbta | Autorius:

Gary, Romain. Moters šviesa/ R. Gary; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – 116 p.

Mylėti – vienintelis turtas, kuris didėja, kai juo švaistaisi. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau lieka tau. p. 83

Tai galima apibūdinti itin tamsiu ir liūdnu kūriniu, bet… pavadinime žodis ššviesa, ir ne bet kokia – moters. Prisiminimai ššviečia ištikusios situacijos niūroje, beviltiškume. Ar tai guodžia, gal netgi optimistina veikėjus, o ir skaitytoją? Skaityti toliau →

Slimani L. Lopšinė

Paskelbta | Autorius:

Slimani, Leila. Lopšinė: romanas/ L. Slimani; iš prancūzų k. Vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 215 p.

Neatsimenu, kada teko skaityti knygą, kad viešoji ir mano nuomonė nesutaptų veik 100 procentų. Skaitydama labai vaizdžią ir išsamią, panegirinę recenziją ,,Lopšinei”, kuri, ko gero, daugiausia paremta užsienio traktuotėmis – tiesiog patyriau šoką: nė žodelio apie tai, ką esminio aš įžvelgiau šiame kūrinyje. Pabrėžiamos dvi pagrindinės temos: buržua ir žemesniojo sluoksnio santykių konfliktas ir auklės vieta šeimos atžvilgiu, socialinis aspektas. O psichikos ligonio vieta visuomenėje? Kas atsakingas už jo integraciją ir tam tikrą ligos kontrolę? Pirmas klausimas kilęs perskaičius keletą puslapių – ar toji aiškiai sunkia psichikos liga serganti auklė – tobulu ne tik vaikų auklėjimu, bet visų namų tvarkymu pasižyminti moteris – ar ji gėrė vaistus, ar ji lankėsi pas psichiatrą? Kas atsakingas už tokio žmogaus likimą ir, aišku, su juo susidūrusių, jeigu nepatyrusių asmenų, tai ir negebančių įžvelgti ne darbštumo, tobulumo, bet liguistumo elgseną – saugumą? Tai, be jokios abejonės, viena pagrindinių šiuolaikinės, ir, ko gero, dar didesnė rytdienos visuomenės problema. Psichiškai nesveikas žmogus paliekamas likimo valiai, visuomenė – taipogi. Kiek kartų patiems tėvams kilo klausimas, kad tai, ką daro Luiza, ne visai normalu? Ar normalu kloti sutuoktinių lovą, keisti jų patalynę?

Skaityti toliau →

J. G. Vasquez. Taip skamba krintantys

Paskelbta | Autorius:

Vasquez, Juan Gabriel. Taip skamba krintantys: romanas/ J. G. Vasquez; iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė. – Vilnius: Vaga, 2016. – 256 p.

Kolumbija gamina pabėgėlius, tai tiesa, bet kada nors man norėtųsi sužinoti, kiek iš jų gimė aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kaip mes su Maja, kiek iš jų patyrė ramią, saugią ar bent jau netrikdomą vaikystę, kaip mes su Maja, kiek iš jų išgyveno paauglystę ir staiga subrendo jau baimėje, šūvių ir bombų triukšme skendinčiame mieste, nors niekas nebuvo paskelbęs jokio karo, bent jau konvencinio karo, jei kažkas tokio egzistuoja. Man norėtųsi sužinoti: kiek jų išvyko iš mano miesto jusdami, kad vienokiu ar kitokiu būdu gelbėjasi, ir kiek jų gelbėdamiesi juto, kad kažką išduoda, kad tampa tomis iš skęstančio laivo bėgančiomis žiurkėmis, nes bėga iš degančio miesto. p. 247

Skaityti toliau →

M. Houellebecq. Kovos lauko išplėtimas

Paskelbta | Autorius:

Houellebecq, Michel. Kovos lauko išplėtimas/ M. Houellebecq: iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. – Vilnius: kitos knygos, 2016. – 136 p.

Šiais laikais viena iš dažniausių kovų – tai dėl lygių galimybių. Kokių? klausiu, perskaičiusi „Kovos lauko išplėtimą“, o atsakymas, deja, jau nebėra toks aiškus kaip iki šiol: na, lyčių lygybės, pirmiausia… kas dar? gal negalią turinčių ir sveikųjų, pvz. turi būti privažiavimai, na, kažkas panašaus, bet čia, aišku, tik ple ple… O dar? Gyvūnų teisės į gerą, teisingą gyvenimą…

Skaityti toliau →

A. Solženicyn. Vėžininkų korpusas

Paskelbta | Autorius:

Solženicyn, Aleksandr Isajevič. Vėžininkų korpusas/ A. I. Solženicyn: iš rusų k. vertė Marius Norkūnas ir Nida Norkūnienė. – Vilnius: Žara, 2009. – 512 p.

Ir vėl klasika. Ir vėl rusų. „Vėžininkų korpusas“ (1963–1967) įvardinta kaip apysaka, nors jau kažkaip sunku suvokti, kuo romano, apysakos ar net išplėtoto apsakymo žanrai skiriasi, šiuo atveju tai daugiasluoksnis, nemažai temų ir idėjų generuojantis kūrinys. Bet laiko atžvilgiu ir erdvės – nubrėžtos gan ryškios ribos: mėnesis vėžininkų ligoninėje kažkur Vidurinėje Azijoje, nors, kaip čia pasakius – prisiminimai, dialoguose iškylantys įvykiai – nepripažįsta jokių apribojimų – ir lageriai, ir aūlas tolimoje stepėje, netgi Maskvos naujienų atgarsiai, patirtys iš karo, suėmimų, trėmimų, gydytojų gyvenimo ir karjeros niuansai. Kita vertus, mėnesis – tai jau labai ilgas laiko tarpas A. Solženicyno mažajai prozai – paprastai koncentruojamasi į labai trumpas atkarpas –  Vieną Ivano Denisovičiaus dieną, tris valandas – Atsitikime Kočetovskos stotelėje, o apsakymui Dešinioji plaštaka nereikia nė valandos; apimtimi gan didelis romanas Pirmajame rate – nepilnas tris paras. Tas polinkis į glaustumą, kaip pats rašytojas sako, „pasireiškia ne tik kūrinio medžiagoje, bet yra įsismelkęs ir į mane patį. <…> Man darosi nejauku, jei turiu per daug erdvės. Gal mane prie to pripratino gyvenimas kameroje. p. 499

Skaityti toliau →

Dovis Pa. Dangus Strazdui

Paskelbta | Autorius:

Dovis Pa. Dangus strazdui: romanas. – El. leidykla: Naujas vardas, 2016. – 70p.

Kaip pats autorius įžanginiame žodyje sako: iš ilgesio visa tai,  stebėjimų, artumos, prasmės ir savasties ieškojimų.

Vienatvė dviems – pigus triukas sąmonei apgauti. Kurį laiką toje būsenoje jautiesi gerai, iki rytas tave pabudina iš sapno ir tu supranti: kad ir koks šūdo kupinas atrodo gyvenimas, tu negali nustoti jame dalyvauti. Tu privalai. Tu gyveni, bandydamas išsiaiškinti, kas tu esi. p. 5

Skaityti toliau →

V. Šmigelskas. Kur skraido liūdesio lėktuvai

Paskelbta | Autorius:

Šmigelskas, Vidmantas. Kur skraido liūdesio lėktuvai: publicistika/ V. Šmigelskas. – Vilnius: Versus aureus, 2016. – 175 p.

Apie azuritus, tik 180 laipsnių kitaip, negu prieš tai skaitytoje knygoje. Nuosekliai ir dokumentiškai – nepasakysi, kad vien fiksuojant – paprastai ir sklandžiai pasakojami darbinės emigracijos įspūdžiai, pastebėjimai, apibūdinami sutikti tipažai, su kartėliu ir jumoru nusakomos kritinės situacijos. Tai tarsi dienoraštis – angliškai nemokančio žmogaus, per agentūrą įsidarbinusio Anglijoje su tikslu ne tik užsidirbti, bet ir stebėti, o patirtį aprašyti – laikraščiui, vėliau ir knygoje. Leidinys paįvairintas enciklopediniais geografiniais, istoriniais, statistiniais duomenų intarpais ir nuotraukomis. Nuotraukos, be abejo, dokumentinio pobūdžio tekstuose įdomu, bet, va, tuos pajuodintus tekstus norisi peršokti – jeigu bus reikalinga viena ar kita išsamesnė informacija, taigi yra visur ir bet kada visagalis google.

Skaityti toliau →

J. Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai

Paskelbta | Autorius:

Žąsinaitė, Jurga. Azuritijos kardinolai: romanas/ J. Žąsinaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 287 p.

spriegti, dybinti, plustėti, liumpinti, bindzinti, gvilbti (?), kiauksantys langai (?), išara, gąsliai, niprinti, akmenų krūsnis, retuoti, skliausti, vidupietė, šmūkštinti, liūga (s)?, juokininkas, mulvė, tvyloti, išpampę dūbliai, šaipas, nuogandi, urkštauti, dilga rankoms, vienauti, svečiašalė, dvėluoti, cimbalis, gysti, santėmis, šižti, skvirbinti, dargus, vidupietė, slėpsnos, kuštenti, dovis, vilbėti, apyšvitis, šiaudžolės, chalato palai, žlugtą žlugt, šalinėti, skvirbti, kalbos srūvis, kaužai?, sliaukti, spunksoti, kiek dienų dar liko algauti?, žlegti?, mano pačios sopuliai svetimas gylas traukia tarsi magnetai?, urkštauti, katėti, žiemospirgis, putekštlis, amžiauti, zauksoti, išvisa, spunksoti, prusnos, žiaudri, krutuliuoti, augyvė, žiurksoti, remžiantis skausmas, sukrekusias žaizdas, kūpantis puodas, žiaubti, žiaudrus šiaurys, ziaukiantis Anatolijus, selpiančios? nuospaudos, spingsė, leinos kojos, vydraga…

Literatūros specialistų grožinės kūrybos, ypač lietuvių, paprastai vengiu: viena, nesitikiu iš jos to, ką labiausiai vertinu knygose: gyvumo ir tikrumo (arba nežabotos fantazijos, absurdo). Per daug išmanymo, stengimosi, originalumo siekimo ir… pretenzingumo. Kita vertus, jie galbūt ir rašo ne plačiosioms masėms, bet siauram literatų sluoksniui: eksperementuoja, ieško naujų raiškos ir žanro formų, na, kažko…

Skaityti toliau →

K. Hamsunas. Badas

Paskelbta | Autorius:

Hamsunas, Knutas. Badas. Panas. Viktorija/ K. Hamsunas; iš vok. k. vertė Vytautas Petrauskas. – Vilnius: Vaga, 1972. – 375 p.

„Badas“ nokautavo mane. Kad Hamsunas geras rašytojas, klasikas – ne naujiena, nors ir neskaitytas. Bet kad toks geras – tikrai nesitikėjau. O tik vertimas iš vokiečių kalbos. Štai kada atleidžiama ir neišbraukiama iš istorijos net politiškai prisidirbęs – genijus. Nors… Hamsunas buvo pasišventęs rašymui: vargdamas, badaudamas, valkataudamas, dirbdamas sunkiausius darbus dvylika metų diena iš dienos treniravosi rašydamas, stengdamasis atrasti savo stilių. Puikiai suprato, būdamas be išsilavinimo, kad ir kaip greitai orientavosi, viską pagaudavo ir perprasdavo, kad atkreiptų į save dėmesį, išsiskirtų iš visos plejados literatūrą išmanančių intelektualų, turi parašyti kažką tokio – ypatingo ir sukrečiančio.

Skaityti toliau →

L. Tolstojus. Ana Karenina

Paskelbta | Autorius:

Tolstoj, Lev. Ana Karenina: romanas/ L. Tolstoj; iš rusų k. vertė Pranas Povilaitis. – Vilnius: Obuolys, 2013. – 1 dalis. – p. 587; 2 dalis – p. 523

Apie viršelius, knygos pateikimą geriau nekalbėti, dar geriau – į juos net nežiūrėti, kaip ir „Didžiojo Getsbio“, tai netgi ne klaikuma – sveiko proto trūkumas, na, bet skaitant el. variantą, tų filminių, viliojimui turbūt skirtų grožybių kaipo ir nematai. Štai dar vienas technologijų pliusas.

Vaikščioju su „Ana Karenina“ (perskaityta) antras mėnesis ir, prisimindama vieną ar kitą sceną, bandau suvokti: ar pusantro šimto metų iš tikrųjų taip toli, kaip skamba, ar laikas, ogi ir erdvė ne taip jau ir keičia žmogiškąją prigimtį, jausmus ir mąstyseną. Pagrindinis klausimas – kodėl Ana nusižudė? Tiksliau, kodėl gi L. Tolstojus, sukūręs šitokią žavią, elegantišką, juslią ir žingeidžią moterį, ėmė ir pakišo be jokio gailesčio po traukiniu – lyg niekur nieko romaną užbaigdamas Levino atradimais religijos ir meilės, taipogi socialinėse srityse? Vienos aistringos, kad ir žavios, bet impulsyvios moters mirtis nesustabdo gyvenimo ir neužtemdo kitų laimės? Ar Ana tuo stengėsi įrodyti savąją žmogiškąją vertę ar paprasčiausiai atkeršyti jos reikalavimų nevykdžiusiam Vronskiui?

Skaityti toliau →

F. Scott Fitzgerald. Didysis Getsbis

Paskelbta | Autorius:

Fitzgerald F. Scott. – (1896–1940)Didysis Getsbis: romanas/ F. Scott Fitzgerald; iš anglų k. vertė Gražina Zolubienė. – Vilnius: Obuolys, 2013.– 163 p.

Amerikiečių literatūros klasika tapęs ir nuolat perleidžiamas romanas, kuris vos pasirodęs, deja, nebuvo nei populiarus, nei vienareikšmiškai vertinamas kritikų: greičiau galima sakyti, puolamas už banalumą, per didelį dėmesį turto ir pasisekimo temoms. Iš tikrųjų, kūrinyje neaktualizuojamos socialinės, juolab politinės temos, negvildenami svarbiausi bedražmogiški klausimai, neieškoma išeičių iš keblių situacijų. Meilė, turtas, svajonės siekimas. Ir išdavystė. Jeigu moters kaip įsimintiniausią bruožą daugelyje meno kūrinių dažniausiai įprasta pateikti grožį, eleganciją, manieras, na, kažką panašaus – tai Deizės ypatingiausias iš visų ypatingumų – balsas: jos balse skambėjo pinigai, garsioji Fitzgerald’o moters žavesį ir padėtį apibūdinanti frazė: „jame skamba pinigai – štai iš kur neišsenkantis jo moduliacijų žavesys, metalo skimbčiojimas, – cimbolų daina… Aukštam baltam dvare karaliaus dukra, auksinė mergelė. p. 106

Skaityti toliau →