M. Houellebecq. Pasidavimas

Paskelbta | Autorius:

6094271953_Pasidavimas_p1Houellebecq, Michel. Pasidavimas/M. Houellebecq: romanas; iš prancūzų k. vertė Goda Bulybenko. – Vilnius: Kitos knygos, 2015. – 293 p.

Pirmoji pažintis su garsiuoju, skandalinguoju prancūzų rašytoju M. Houellebecq. Kadangi neitin mėgstu utopijas nė distopijas, o ir fantastikos apskritai, plius neturiu tokios rūšies literatūros skaitymo įgūdžių, tai ir nesitikėjau kažko tokio – sukrėtimo, apžavėjimo ar netgi  nusivylimo.  Bet neįmanu likti ir abejingai: priverčia apie daug ką pamąstyti. Knyga pasirodė įdomesnė nei tikėjausi. Pirmiausia dėl paralelės su devynioliktojo amžiaus rašytoju J. K. Huysmansu, manau tai labai puiki reklama  laiko prislopintam rašytojui, kita vertus, įdomus pasirodė viduriniosios klasės atstovo protagonisto,  Sorbonos dėstytojo rezignacijos kelias, blaškymasis individualizme, nepripažįstant faktiškai nei šeimos, nei kokio nors aktyvesnio socialinio gyvenimo (kažkada nusipirkęs automobilį planuodamas pakeliauti, taip nė karto net neišsiruošęs toliau pagrindinių savosios egzistencijos gairių: namai – universitetas), o ir geriausias draugas, su kuriuo tariasi lemiamomis akimirkomis, iš kurio stengiasi pasisemti išminties – tas pats kaip ir darbo objektas , būtent Huysmansas. Ištikus neveiklos krizei, netekus darbo, nors su pakankama materialine baze išgyvenimui, jis bando atkartoti devyniolikto amžiaus rašytojo pasirinkimą – rasti vietą vienuolyne.

Skaityti toliau →

K. Kettu. Už nuodėmes bus atleista

Paskelbta | Autorius:

rbodyklėKettu, Katja. Už nuodėmes bus atleista: romanas/ K. Kettu; iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 320 p.

Meilės metas ribotas, juolab ribotas buvo mūsų meilės metas. Jis truko tiktai dvi savaites. Dvi savaites, tris dienas, penkiolika minučių išsipildymo, pykčio, liūdesio, atleidimo. Per tą laiką matėm tik vieną žmogų – Smaukytoją, bet ir jį tu išvijai. Šiaip jau viskas alsavo ramybe ir saugumu. Tiktai negandos paukščiai skraidė palei horizontą laukdami sutemų. Tada prasidėdavo bombardavimai. p.162

Skaityti toliau →

P. Modiano. Tamsių krautuvių gatvė

Paskelbta | Autorius:

images tamModiano, Patrikas. Tamsių krautuvių gatvė: romanas/ P. Modiano; iš prancūzų k. vertė P. Bieliauskas. – Vilnius: Vaga, 1993. – 128 p.

Tai, kas buvo vakar, kas yra šiandien – nebebus rytoj. Praeitis virsta į rūkaną, pro kurią galima bandyti įžvelgti buvusią realybę, ieškoti paties ir kitų pėdsakų, bet ar pavyks? Ar ateitis nuspėjama, o praeitis pagaunama ir užfiksuojama?

Skaityti toliau →

L. Ulickaja. Danielis Štainas, vertėjas

Paskelbta | Autorius:

146287320nnn4_danielis-stainas-vertejasUlickaja, Liudmila Jevgenjevna. Danielis Štainas, vertėjas: romanas/ L. Ulickaja; iš rusų k. vertė Donaldas Kajokas. – Kaunas: Jotema, 2011. – 448 p.

Skaitydama „Danielį Štainą“ suvokiau, kad tiesiog nelaiku paėmiau šią knygą į rankas: „Imagas“, „Italų pamokos“, „Meisteris ir Margarita“ – persisotinau rusiškąja literatūra, jos vaizduojamomis kančiomis ir neišsprendžiamomis problemomis. Regis, tematika, laikas ir erdvės kiekvienoje kitos, bet visoms būdingas tas nenusakomas žmogaus, istorijos, gyvenimo komplikuotumas, klampumas, nelaimingumas. Jeigu reikėtų apibrėžti vienu žodžiu kas tokias skirtingas knygas jungia, net nedvejodama pasakyčiau – kančia. Kaip gi geras rusų romanas be kentėjimo? Kančių keliai. Jų istorija, psichologija ir filosofija.

Skaityti toliau →

K. Zastavskaja. Likimų labirintas

Paskelbta | Autorius:

1vv462890527_scan0008z1Zastavskaja, Ksenija. Likimų labirintas/ K. Zastavskaja: romanas. – Vilnius: Homo liber, 2016. – 224 p.

Sudomino anotacija: su ukrainiečių rašytojos K. Zastavskajos romanu „Likimų labirintas“ lietuvių skaitytojai turi progą susipažinti pirmieji, nes jis dar nepublikuotas. Kas gi taip patraukė mūsiškius leidėjus ir ar bus romanas įdomus skaitytojams? Tai antrasis rašytojos romanas leidžiamas lietuvių kalba.

Skaityti toliau →

M. Stepnova. Italų pamokos

Paskelbta | Autorius:

14dd62890101_italu-pamokosStepnova, Marina Lvovna. Italų pamokos: romanas/M. Stepnova; iš rusų k. vertė Lolija Spurgienė. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 269 p.

Tai antrasis M. Stepnovos romanas lietuvių kalba. Be jokios abejonės, įdomu būtų paskaityti ir kitą autorės kūrybą. Bet ir tarp šių dviejų kūrinių galima vesti tam tikras paraleles: ta pati laimės formulė, siekiamybė, kiek neįprasta šiems laikams – meilė ir paprastas gyvenimas virš visko: karjeros, genialumo, garbės, vertinimo, aukštinimo, pinigų. Taip išvardijus skamba gan absurdiškai. Bet „Italų pamokų“ protagonistas, gabus, talentingas, vertinamas gydytojas, tarsi bodisi ir savo sėkminga karjera, pacientų pelnyta pagarba, o susidūręs su savąja pasija, svajoja apie gamtos idilę, ramybę ir meilę, pastarosios netekęs, vis tiek renkasi numatytąjį gyvenimo būdo variantą kaip vienintelį. Kita vertus, pabaiga – tarsi veikėjo išbandymas, ar praradęs tai, kas svarbiausia, nepasielgs kaip Ana Karenina? Ir palikta atvira, ne visai aiški, galima suprasti tiesiogiai: Ogariovas pjauna žolę ir mato vizijose Malią. Arba mistiškąja: patekimas į amžinąjį rojų, kur jau abu veikėjai mirę susitinka.

Skaityti toliau →

M. Zalite. Penki pirštai

Paskelbta | Autorius:

ffggZalite, Mara. Penki pirštai: romanas/ M. Zalite; iš latvių k. vertė Erika Drungytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąj. leidykla, 2016. – 288p.

Tai dar vienas įrodymas, kad tema niekada negali būti nei išsemta, nei nepopuliari, nei neaktuali – viskas priklauso nuo kokybės. Ar yra kas nors panašaus lietuvių literatūroje? „Tarp pilkų debesų“? Deja.

Skaityti toliau →

Hailji. Parodymai

Paskelbta | Autorius:

1462890nn990_hailji-parodymaiHailji. Parodymai: romanas; iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas . – Vilnius: Lietuvių rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 152 p.

Hailji (Haildži, tikrasis vardas Rim Jong Joo), žymus Pietų Korėjos rašytojas, mokęsis ir kurį laiką gyvenęs Prancūzijoje, savo kūriniais sukėlė skandalingą susidomėjimą Korėjoje, pabandęs pažvelgti į Korėjos problemas iš šalies, parodyti ir tam tikrą sąstingį pažiūrose, įstatymuose, lankęsis Lietuvoje, parašęs „Užupio respubliką“ ir tokiu būdu tapęs tarsi savu. „Parodymai“ – devintasis Hailji romanas, išleistas 2000, atskleidžiantis susidvejinusios asmenybės elgesio peripetijas, kurį galima įvardinti kaip detektyvą, bet dar labiau – kaip stulbinančios meilės istoriją.

Skaityti toliau →

S. Parulskis. Nutylėtų lelijų miestas

Paskelbta | Autorius:

Nutyletu-lelllliju-miestas-355x530Parulskis, Sigitas. Nutylėtų lelijų miestas: romanas/ S. Parulskis. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 240 p.

Krosnis didelė, jos pradžia virtuvėje, o baigiasi kambaryje. Ta krosnis šiek tiek mistiška, kaip ir viskas, kas prasideda vienoje erdvėje, o baigiasi kažkur kitur. Kartais jis galvoja, kad ir pats prasideda čia, bet jo pabaiga kažkur kitur, už sienos, kurios nemato, bet žino, ji tikrai yra. Riba, kurios nevalia peržengti. Ir ta kita dalis, kuri už sienos, kurios nemato, bet kurią kartais labai skausmingai jaučia, ta dalis yra geresnė nei šita, į kurią kišamas visoks šlamštas: pigi dešra, nereikalingos ir nesuprantamos matematinės formulės, baugūs, naftalinu dvokiantys Dievo priesakai. p. 21.

Skaityti toliau →

J. Winterson. Kam būti laimingai, jei gali būti normali?

Paskelbta | Autorius:

rmali_mediumWinterson, Jeanette. Kam būti laimingai, jei gali būti normali? autobiografinis romanas/ J. Winterson; iš anglų k. vertė Aušra Simanavičiūtė, eiliuotus tekstus vertė Marius Burokas; Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 181 p.

Šią J. Winterson knygą rekomenduočiau kiekvienam, jaunam žmogui ypač. Ir ne vien kaip grožinę literatūrą – psichologinę, prasmės paieškos, stiprybės ir išeities iš beviltiškos padėties vadovą tam tikra prasme. Nes praplečia žmogaus ir pasaulio matymo ir suvokimo ribas, nes sunkumų, absurdo pilna ne tik kokioje nors post/sovietinėje sistemoje – bet kokioje (tai mane ypač pribloškė, kaip bebūtų nelogiška, vis tiek galvoji, kad kitos šalys labiau išsivystę, labiau tolerantiškos, mažiau fobiškos, žmogaus teisės gyvybingesnės) ir ne viduramžių laikotarpiu, dvidešimto amžiaus antros pusės Šiaurės Anglijoje; nes net iš beviltiškiausios padėties yra išeitis, nepasimesti ir nepalūžti, o „su lašišos ryžtu plaukti prieš srovę, nors ir labai mėtytų į šonus, nes tai yra tavo srovė“. p. 23

Skaityti toliau →

K. Hamsun. Užžėlusiais takais

Paskelbta | Autorius:

34380.jpg.330x330_q85

Hamsun, Knut. Užžėlusiais takais: romanas/ K. Hamsun; iš norvegų k. vertė Žilvinas Skačkauskas. – Kaunas: Tyrai, 2001. – 175 p.

Paskutinioji žymiojo norvego K. Hamsuno (1859 – 1952) knyga. Pradėta rašyti jau po arešto 1945-ais, baigta 1948 metais, paskelbus teismo nuosprendį.

Pats pirmas sakinys Dabar yra 1943 metai – be jokios abejonės klaidingas, nes toliau kalbama apie įvykius, kurie atsitiko dviem metais vėliau. Keistas tas metų supainiojimas – autoriaus? vertėjo? paprasčiausiai spausdinimo? specialiai? 1943 – ieji K. Hamsuno gyvenime ne tik kad aktyvūs ir kupini veiklos, bet pažymėti ir neįtikėtino ryžto: gegužės 19 d. susitikimas su Marta ir Josephu Goebbelsais, po kurio norėdamas atsidėkoti net siunčia Goebbelsui, gebėjusiam sužavėti naivų norvegą melais, pažadais ir gražbylystėmis, su Nobelio premija gautąjį medalį. Hamsunas tikėjo Hitleriu, fašizmu, visomis blogybėmis nuo senovės kaltindamas kolonistus anglus, matė didingą germaniškąją Norvegijos ateitį, savo propagandiniuose straipsniuose raginęs ne kovoti prieš nacius, o juos remti,  dėl teroro įvardijo vieną priešą ir kaltininką – Norvegijai priskirtą reichskomisarą Terboveną. 1945 birželio 22, 23 jis dalyvauja Vienoje surengtame kongrese, pasako kalbą 500- ams dalyvių, beje, vėl ciniškas paradoksas – sutrumpintą variantą tos kalbos, kurią prieš 23 metus sakė Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje. Kalbos punktas, kurį manoma J. Goebbelsas citavo didžiajam diktatoriui: „Adolfas Hitleris, šis ypatingas žmogus, sugebėjęs palengva pakreipti pasaulį – o dabar ir ėmęs jį versti visai aukštyn kojom. Jam pavyks.“* 1943 m. birželio 26 dieną K. Hamsunas susitinka su pačiu Hitleriu.

Skaityti toliau →

J. Barnes. Pabaigos jausmas

Paskelbta | Autorius:

mmBarnes, Julian. Pabaigos jausmas: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė N. R. Chijenienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – 156 p.

Neigiantieji laiką sako: keturiasdešimt yra niekis, penkiasdešimt – pats žydėjimas, šešiasdešimt naujas keturiasdešimtmetis ir taip toliau. Aš žinau tik tiek: yra objektyvus laikas, bet yra ir subjektyvus laikas, kai tu nešioji laikrodį su ciferblatu vidinėje riešo pusėje, prie pat tvinksinčio pulso. Ir tas asmeninis laikas, kuris yra tikrasis laikas, matuojamas tavo santykiu su praeitimi. Taigi, kai įvyko tas keistas dalykas, kai tie prisiminimai staiga mane užplūdo, atrodė, kad laikas tą akimirką ėmė srūti atgal. Tarsi upė, staiga pradedanti tekėti aukštyn. p. 128

Iš dviejų dalių susidedančioje knygoje einama priešingomis kryptimis: pirmojoje pasakojant mokyklos metais susibūrusių keturių draugų istoriją, jų svajones, santykius, protagonisto Tonio vietą jų tarpe, meilę ir tolesnį, niekuo ypatingo žmogaus, tokio kaip daugelis, gyvenimą: vedybas, ramias skyrybas, dukrą, darbą, laisvalaikį – laiką ir gyvenimą, tekantį pirmyn. Antrojoje – atgal, praeities kryptimi, gavus pranešimą apie nusižudžiusio draugo Adriano dienoraščio palikimą būtent Toniui, detalė po detalės, mintis po minties ir pagyvenęs vyriškis beatodairiškai pasineria į prisiminimus, kokie išlikę jo galvoje, netgi kuriant naujas galimybes su iš to meto surasta mergina Veronika, visai nesitikint, kad gali pakrypti viskas negeidaujamu kampu.

Skaityti toliau →

J. Burton. Miniatiūristas

Paskelbta | Autorius:

mcciniat4Burton, Jessie. Miniatiūristas: romanas/ Burton, J.; iš anglų k. vertė Marius Tauba ir Emilija Ferdmanaitė; Vilnius: Baltos lankos,  2016. – 415 p.

Knygą tiesiog ryte prarijau savaitgalį ir net sunku pasakyti, kuo ji taip suviliojo: spalvingumu, tarsi senoviškas paveikslas, lyg tikras, lyg pasaka, lyg išpuoštas ir sužlugdytas, tam tikra prasme, puošnių, solidžių rėmų (per didelių pažadų, ant viršelių ir istorijos pradžioje), o gal paprastumu, koncentruojantis į vienos veikėjos protagonistės Nelos istoriją, jos gyvenimą nutekėjus, gal panašumu į senovišką pasaką, ta tokia mistine – pažadų: meilės, turtų, nuodėmės, istorijos – sąraizga.

Skaityti toliau →

L. Ulickaja. Imagas

Paskelbta | Autorius:

?????????????????????????????????????????????????????????

Ulickaja, Liudmila Jevgenjevna. Imagas: romanas/ Liudmila Ulickaja; iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas. — Kaunas: Jotema, 2016. — 544 p.

Galingas rusiškas romanas, įdomus ir pažintine, ir literatūrine prasme, su daugybe inkliuzų apie rašytojus, jų kūrybą, gyvenimo detales, muziką, kompozitorius, kuriame aiškus realistinis pasakojimas, iš pirmo žvilgsnio, atrodantis itin paprastas ir konkretus (L. Ulickaja aiškindamasi dėl romano (ne)meniškumo, pasitelkia B. Pasternaką ir jo raginimą rašyti kiek įmanoma paprasčiau), nors vartant, pakartotinai skaitinėjant, pajunti ne tik kalbėjimo tikslingumą, paprastumą, bet ir filosofinę potekstę, veik kiekvieno sakinio intelektinį ir emocinį svorį (vargu, ar daug rastume kalbėjimo dėl kalbėjimo, šiaip gal ir gerai skambančių, bet beprasmių sakinių, vargu) o ir ironija, paradokso galia juste juntama kiekvienoje istorijoje. L. Ulickaja pasakoja taip, lyg visa tai būtų jos kasdienybė, o veikėjai geri pažįstami ir artimieji, negailestingai praverdama duris ne tik į jų buitį, bet ir galvas bei sielas, parodydama, kad bet kokioje santvarkoje, kad ir kokia valdžia būtų, režimas, suvaržymai — žmonės gyveno.

Skaityti toliau →

J. Winterson. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai

Paskelbta | Autorius:

knylllgos-virselis-53f093f9cd8e6Winterson, Jeanette. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai: romanas/ Jeanette Winterson; iš anglų k. vertė Marius Burokas. — Vilnius: Kitos knygos, 2013. — 150 p.

Bandžiau suprasti, iš kur atsiradau. Bandžiau įprasminti keistą vaikystę ir neįprastą asmeninę istoriją. Ir bandžiau atleisti. Nemanau, kad įmanoma atleisti, jei nesupranti. Svarbiausias dalykas, ką gali literatūra, ką apskritai gali menas, – tai padėti suprasti. Rašydama esi tuo pat metu ir savo viduje, ir išorėje, taigi nebesi viena su jausmais, su kuriais negali susidoroti. Žmonių bejėgiškumas kyla iš jausmų, su kuriais jie negali susitvarkyti, o ypač iš tų, kurių jie negali išreikšti. Sugebėti parašyti istoriją iš savo jausmų chaoso – vadinasi, pamatyti save literatūroje, o tai ganėtinai guodžia, juk literatūrą galima keisti. Visada maniau, kad žmonės būtų daug laimingesni, jei galėtų skaityti save kaip literatūrą. J. Winterson Skaityti toliau →

S. Abdoh. Teheranas temstant

Paskelbta | Autorius:

knvvygos-virselis-5511f7eb2f15eAbdoh, Salar. Teheranas temstant: romanas/ Salar Abdoh; iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas. — Vilnius: Versus aureus, 2014. — 166 p.

Čia Teheranas, o ne jūsų Amerika. Šiame mieste <…> įstatymai keičiasi kiekvieną dieną. Vieną dieną žmogus čia karalius, o kitą – atsiduria kalėjimo kameroje. Vieni būna apšmeižiami, kiti turi prisipažinti įvykdę nusikaltimus, apie kuriuos nė nesapnavo, o tretiems tenka parduoti savo sielą. Iš tikrųjų viskas gana paprasta: aš net savo tikru broliu nepasitikiu, ką kalbėti apie svetimus žmones. p. 115

 

Žymaus amerikiečių rašytojo Salar Abdoh, eseisto ir žurnalisto, kilimo iš Irano, trečiasis romanas patraukė, visų pirma, pavadinimu: „Teheranas temstant“, tikintis pažinties vienokios ar kitokios su paslaptinguoju Iranu. Politinį trilerį žanriškai primenančiame romane piešiama situacija, kurios veiksmas vyksta dviejose erdvėse: Amerikoje ir Irane 2008 metais, jau yra tolima praeitis. Laikas. Politinė padėtis. Istorija. Skaitant 2016–aisiais, kai Rytai ir aprašomoji Islamo valstybė skęsta baisingame kare, o Europą kraupina teroristiniai išpuoliai, miestai, net valstybės nušluojamos nuo žemės (Sirija), o žmonės srautais plūsta ten, kur visai nelaukiami ir net su baime į juos žiūrima, tikiesi, ko gero, iš knygos paslapties išrišimo, nors menkiausių atsakymų į klausimus, kodėl taip viskas? Kodėl musulmonai įsijungia į tuos kraštutinius naikinimo blokus, netgi grįžta iš padorių šalių ir pradeda laukiniškus, civilizacija nekvepiančius terorus?

Skaityti toliau →

J. M. G. Le Clezio. Auksinė žuvelė

Paskelbta | Autorius:

knygos-viriiselis-5405c32d69a83Le Clezio, Jean – Marie Gustave. Auksinė žuvelė: romanas/ J. M. G. Le Clezio; iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. — Vilnius: Liet. raš. sąj. l- kla, 2014. — 208 p.

Prancūzų rašytojas Jean – Marie Gustave Le Clezio (1940) gimęs Nicoje, vėliau dažnai lankydamasis pas Afrikoje dirbantį tėvą, anksti pajuto savo tapatybės nevienareikšmiškumą: „mes augome veikiami vietinio folkloro, vietinės virtuvės, legendų ir kultūros, kurioje susimaišiusi Indija, Afrika ir Europa. Gimiau Prancūzijoje ir išaugau būtent šioje kultūroje, tačiau <…> visada save suvokiau kaip tam tikrą priklydusį elementą.“ bernardinai.lt Baigęs mokslą Nicoje, į Prancūziją atvykstąs tik trumpam, gyvenantis įvairiose pasaulio vietose: Tailande, JAV, Japonijoje, Nigerijjoje, Meksikoje, daug keliaujantis, ypač po Pietų Ameriką, Aziją ir Afriką.

Skaityti toliau →

J. Barnes. Flobero papūga

Paskelbta | Autorius:

a7a4d6bd92f30cd603f08675189_article_200Barnes, Julian. Flobero papūga: romanas/ Julian Barnes; iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. — Vilnius: Baltos lankos, 2011. — 269 p.

Mene viskas priklauso nuo atlikimo meistriškumo: istorija apie utėlę gali būti tokia pat graži kaip apie Aleksandrą Didįjį. p. 192

Dažnai knygų kritikose randame kaip trūkumą įvardintą stiliaus nevientisumą, kai negebėta išlaikyti tos pačios rašymo manieros. Hmm… o gal tai galima būtų apibūdinti tarsi tam tikrą originalumo, o ne minuso ženklą? J. Barneso „Flobero papūgoje“ kaitaliojasi grožinė lit., publicistika, citatos, svarbiausių gyvenimo įvykių tiesiog chronologija ir – turbūt 15 skyrių, 15 skirtingų kalbėjimų. Eklektika? Taip, postmodern koliažas, nors, be abejo, šiuo atveju viską lemia kalbėjimo svoris: temų ir minčių daugiaplaniškumas, gebėjimas kelti klausimus, manipuliuoti įvairiausiomis atsakymų galimybėmis, nė į vieną neatsakant konkrečiai, sukuriant ironišką paradoksų dėlionę: apie kūrybą, kūrybos ir kūrėjo santykį (postmodernizme svarbiausia kūrinys, autorius turi likti nematomas, visai ta pati nuostata, kurią teigė modernistinės prozos pradininkas G. Floberas, bet J. Barnes viską apverčia atvirkščiai: iki smulkmenų stengiasi iššniukštinėti rašytojo gyvenimą, išsiaiškinti, rodos, ne tik pagrindinius, bet ir iš pirmo žvilgsnio gan menkavertes smulkmenas,  bet viską darydamas itin pagarbiai autoriaus atžvilgiu); apie Meną ir Gyvenimą, lit. kritiką („daugelis kritikų užsimanytų būti literatūros diktatoriais, valdyti praeitį ir autoritetingai griežtai nustatinėti meno ateities kryptis.“ p. 135); fantazijos ir realybės santykį („viską, ką sugalvoji, yra tiesa“ p.242);  apskritai galimybės pažinti ribas – praeities, asmenybių, šalia esančių žmonių, apie apokrifinį Flobero gyvenimą („Svarbu ne tos gatvės, kurios yra, o tos, kurių jau nebėra“ p. 161 ); smulkmenų įtaką svarbiems dalykams, pagaliau – vien tai ko verta! – inscenizuotas rašytojo, greičiau jo kūrybos teismas. Drąsiai galima teigti „Flobero papūga“ –  knyga apie viską.

Skaityti toliau →

R. Šerelytė. Kokono baladės

Paskelbta | Autorius:

0c66ebf73ggf555bdf73797457bc9073ac9aac697e_article_200Šerelytė, Renata. Kokono baladės: romanas/ Renata Šerelytė. — V.: Alma littera, 2014 — 118 p.

Ar tai būtų fantastika, ar socialinė, arr magiškasis realizmas, novelė? dar ir romanas? — et, sakykim, viskas kartu, bet esmė — neįtikina, akivaizdžiai perspausta, kad tik… pavyktų nustebinti? išsirašyti? nusirašyti? L. Ulickaja „Image“ tarsteli: „fantastika meniniu pavidalu apibendrina pasaulyje vykstančius procesus ir pateikia įdomias prognozes. Tai ateities filosofija“. Tuomet prognozės, atidundančios iš „ Kokono baladžių“ zoologinės (ar linksmos? girtos? karnavališkos? kvailos? nepagrįstos?) kas žino, kad neįmanomos. Bet jau suveltos: kamuolys, kurio nei kandys, nei nekandys nepajėgs sukapoti. Ir, regis, sukišta viskas, kas tik šauna galvon, įspūdis, kad rašytojai svarbiausia rašyti, na, dar tv spoksoti ir tada rašyti rašyti, juoktis iš televizoriaus, stengtis pralenkti ir dviračių šou, ir surskius, peliukus, algius greitai, baukutes, visas blondines, visas politikes, kurios jai nepatiko, kalbos inspektorius ir pačiai tapti televizoriumi blondinu. Svarbiausia, be abejo, rašyti, o ką, ai… kol kas juk išvardijami nuopelnai, kūrybinė, visko perpildyta kuprinė ir, aišku, geri įvertinimai, net įtraukiant į kažkokius dvyliktukus. O skaitytojas? Durnas tas skaitytojas, visi žino, kas dabar rašo žmogui apie žmogų? Anachronizmas.

Skaityti toliau →