Flaubert, Gustave. Ponia Bovari: romanas/ Gustave Flaubert; iš prancūzų k. vertė S. Čiurlionienė, J. Urbšys. – V.: Obuolys, 2010. – p. 370
Kiek klasika aktuali mūsų dienomis? Ar įdomu skaityti ir koks jos traktavimas, pasikeitus istorinėms, etinėms tradicijoms, socialinėms aplinkybėms?
Nosov, Sergej. Fransuaza, arba Kelias ledyno link: romanas/ Sergej Nosov; iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. – Vilnius: Nordina, 2014. – 312 p.
Nuostabu netgi ne tai, kaip greit viskas užsimiršta, nuostabu, kaip greit viską galima perfantazuoti p. 19
Barnes, Julian. Gyvenimo lygmenys/ Julian Barnes; iš anglų k. vertė N. R. Chijenienė. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2015. – 126 p.
Knyga apie tai, ką kiekvienam lemta anksčiau ar vėliau patirti ir savyje išgyventi, ko neįmanu išvengti, neįmanu nei kitam atiduoti, nei kito prisiimti. Šiais optimizmo, sėkmės ir šypsenų laikais įprasta rodyti, kaip kiekvienam gera, o ne atvirkščiai, net neetiška garsiai kalbėti apie mirtį ir sielvartą, būti nesėkmės, liūdesio veidrodžiu. Nemadinga. Tarsi užkrečiama būtų. Nors… ar tai ką nors pakeistų? Bet nekalbi, regis, ir nėra.
Dobozy, Tamas. Apgultis 13: apsakymai/ Tamas Dobozy; iš anglų k. vertė Milda Dyke ir Irena Jomantienė. – Vilnius: Versus aureus, 2014. – 328 p.
Tamas Dobozy, vengrų kilmės kanadietis, už apsakymų rinktinę „Apgultis 13“ 2012 m. apdovanotas Kanados rašytojų fondo grožinės literatūros prizu.
Šaltenis, Saulius. Žydų karalaitės dienoraštis: romanas/ Saulius Šaltenis. – V.: Tyto alba, 2015. – 150 p.
Anotacija: „Žydų karalaitės dienoraštis“ – romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų įsimylėjėlių šeimoje. Tai mergaitės iš sušaudytųjų duobės fizinio prisikėlimo ir dar sunkesnio dvasinio atgimimo istorija. Jos slaptų meilės jausmų, košmarų, baimių, džiaugsmų istorija. Mokytojų Vlado ir Mildos pasiryžimas, kad ir kas būtų, kiekvieną akimirką gyventi laimingai, nors aplink tiek sužvėrėjimų, nerimo, mirtinų pavojų, atrodo graudžiai paradoksalus, bet kartu tai jų neįtikėtino gyvybingumo, atkaklaus vidinio pasipriešinimo, paniekos nužmogėjusiai okupantų tvarkai liudijimas.
Šaltenis, Saulius. Riešutų duona: apysaka/ S. Šaltenis; – Vilnius: Vaga, 1972 – 197 p.
Kas telpa nedidelėje besivystančio ar kokio ten socializmo laikais 1972 m. parašytoje apysakoje? Ar įdomu skaityti šiais laikais? Kiek atiduota duoklė privalomajai režimo panegirikai, paprastai sakant, sovietinei nesąmonei, ir kiek tai pakeliama ar nepakenčiama skaitytojui iš laiko atstumo?
Kūrinys nuo pat pirmo sakinio įtraukia, nepajunti, kad jau šypsaisi, lakoniški sakiniai, koncentruotos šiek tiek ironiškos, nemažiau komiškos, o tuo pačiu ir keistai graudokos mintys – jei ne magiškas, jumoru persunktas stilius – absoliuti tragedija, dramos ir ašaros visą kūrinį būtų – vizualumu pasižyminčios situacijos tarsi dviračiu – ne per greitai, bet greitai – su vėjeliu meste permeta per lietuvišką pokario miestelį, lietuviškas, bet tikras meilės dramas, aistras, pavydus, sukryžiuotas ietis (tarp brolių Šatų, Aliuko Šovinio ir visų, įsimylėjusių Ireną Meškutę, Andriaus ir su Liuka flirtuojančių bendramokslių), supažindinant su vietiniais romeo ir džiuljetomis, tarp kurių, aišku, ir neapykantos kibirkštis sena ir amžina – „o karvės, pastipusios karvės šmėkla skraidė virš miesto… Ir dar kaip skraidė ir skraidys, kaip sakoma, iki penktos kartos.“ p.72; su metų laikų (emocionalių, vos keliais sakiniais brūkšteltų, bet kažkaip neįprastai veikiančių, trikdančių) kaita: „Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselė, ir tau kažko pasiutiškai maudžia širdį.“ p.94); ir su žmogaus brandos – ne tik fizinės, augant kūnui ir metų skaičiui, pašėliškai siaučiant hormonams (Andrius, Liuka, Peliūkštis), bet ir dvasinės transformacijos (Andriaus tėvo suvokta ir iš naujo išgyventa meilė motinai, Aliuko Šovinio ir Irenos Meškutės išdrįsimas mylėti) atvertimis.
Žagrakalytė, Agnė. Klara: bande dessine: [romanas] / Agnė Žagrakalytė. — Vilnius: Tyto alba, 2014. — 151 p.
Iš anotacijos: Agnė Žagrakalytė — viena įdomiausių jaunosios kartos lietuvių rašytojų. Yra išleidusi du eilėraščių rinkinius („Išteku“, 2003, „Visa tiesa apie Alisą Meler“, 2008) ir romaną „Eigulio duktė: byla F 117″ (2013).
Šioje A. Žagrakalytės prozos knygoje pasakojama jaunos moters Klaros gyvenimo istorija. Įvykiai čia veja vienas kitą, epizodai dėliojami tarsi komiksų pasaulyje — iš pradžių piešiami neaiškūs, bet nerimą keliantys siužeto kontūrai, vėliau ima ryškėti veikėjų paveikslai, charakteriai, galiausiai pasipila spalvos, ryškios ir sodrios, tekstas ima srūti su gaivališka jėga.
Grytten, Frode. Avilio daina: trumpos istorijos/ Frode Grytten; iš norvegų k. vertė Vita Kvederaitė. — Vilnius: Gimtasis žodis, 2014. — 336 p.
Anotacija. Rašytojas ir žurnalistas Frode Grytten (1960) laikomas vienu įdomiausių ir savičiausių Norvegijos rašytojų. Niunošku rašantis F. Grytten debiutavo 1983 m. eilėraščių rinkiniu, o dabar jo kūrybą sudaro penki romanai, kelios novelių, lyrikos, eseistikos knygos, saviti kelionių aprašymai ir knygos vaikams. Jo kūriniai pelnė įvairių Norvegijos literatūrinių apdovanojimų.
Novelių romanas “Avilio daina“ išleistas 1999 m., pelnęs prestižinę norvegų literatūros Bragės premiją ir buvo nominuotas Šiaurės Ministrų Tarybos lit. premijai, išverstas į keletą kalbų, pritaikytas teatro scenai.
Andriušis, Pulgis. Laivas linksmybių. — Vilnius: Bonus Animus, 2014. — 256 p.
Pulgis Andriušis — įdomi ir keista asmenybė: rašytojas, žurnalistas, keliautojas, poliglotas, esperantininkas. Kelionių manijos apimtas nuo jaunystės, jau studijų metais “taip sakant, iššokęs nakčia pro langą, maudavau per sieną ties Eitkūnais ir parsirasdavau namo tik vėlai rudenį, gandrams ir gervėms išskrendant į šiltuosius kraštus.“ p.17
1928 m. kelionė abstrakciniu vežimu su draugu dailininku Kaunas — Berlynas — Drezdenas — Praha — Viena — Roma.
Vežimas savo linijomis buvo panašus į milžinišką kaliošą, nudažytą skandalingai moderninėmis spalvomis taip, kad Vokietijoje ar Čekoslovakijoje, sutikę cirkininkų procesiją, mes savo margumu versdavom juos ant šono. p. 17.
Thorvall, Kerstin. Signė — Albertei: su meile ir neviltimi/ Kerstin Thorvall; iš švedų k. vertė Sigutė Radzevičienė. — Vilnius: Versus aureus, 2013. — 464 p.
Trečioji šeimos istorijos knyga, kitokia struktūra, bent jau vizualiai: laiškai geriausiai draugei, romano veikėjai Albertei — detaliai atskleidžianti Signės, ypač gabios menininkės ir sėkmingos karjeros moters išgyvenimus, psichologinius sunkumus prisitaikant prie gyvenimo ir žmonių, jos kūno, emocijų ir proto anatomija. Bet tie laiškai — tai tarsi imitacija, iš pradžių, Paryžiaus periodo, dar ryškiau savo turiniu ir forma atitinkantys įvardintą pasakojimo žanrą, toliau tik retkarčiais prisiminus ir įterpus: brangioji Alberte, tau turėtų būti…, pateikiamas paprastas realistinis, natūralistinis, tiesmukas, daug kur nuogas, netgi detalizuotas moters gyvenimo kaleidoskopas. Gyvas ir įtikinantis.
Thorvall, Kerstin. Nerimo šešėlyje: Signės istorija, antroji knyga/ Kerstin Thorvall; iš švedų k. vertė Sigutė Radzevičienė. — Vilnius: Mūsų knyga, 2008. — 317 p.
Antroji trilogijos „Signės istorija“ knyga. Pati nuobodžiausia, ko gero: smulkmeniška, detaliai vaizduojanti bekopiančios į gyvenimo vidurį moters ir jos paauglės dukters santykius, temdomus nuo tėvo krentančiu psichinės ligos paveldimumo šešėliu. Motinos Hilmos, žvilgsnis perdėm įdėmus, kad praslinktų bent kokia stipresnė Signės emocija ar naujas noras visaip neišvartaliotas ir netraktuotas kaip netinkamas, statant užtvankas jam sulaikyti, užgniaužti — kaip galimą ligos apraišką.
Bak, Perlė. Geroji žemė: romanas/ Perlė Bak; iš anglų k. vertė Kazys Boruta. — 3-asis leid. — Vilnius: Mintis, 1993. — 260 p.
Egzotiška knyga. Ir laiku, ir erdve, veikėjais, papročiais. Dikensiška maniera pasakojama apie kinų valstiečių buitį, papročius, dievus, darbus, žmonių santykius, apie viską, regis, kas būdinga to laiko daugumai beveik nežinomoje Kinijos nuošalėje.
Šiaip tai sunku ką nors ir pridėti prie taiklaus ir veik viską pasakančio aprašo knygos pabaigoje.
Šileika, Antanas. Pirkiniai išsimokėtinai: romanas/ Antanas Šileika; iš anglų k. vertė Vitalijus Šarovas. – Vilnius: Versus aureus, 2014. — 256 p.
Kanadoje knyga išleista 1995 metais, o Lietuvoje — 2015. Kažkaip keistai tas veik dešimties metų tarpas, rodos, pėsčiomis per Atlantą kiekviena raidė skyrium ėjo ar kokia senovine valtele, ko gero, be irklų yrėsi.
Thorvall, Kerstin. Jaunystės atabradai: Signės istorija/Kerstin Thorvall; iš švedų k. vertė Sigutė Radzevičienė. — Vilnius: Mūsų knyga, 2007. — 329 p.
Kerstin Thorvall (1925 — 2010) — rašytoja, iliustratorė bei žurnalistė, išleidusi knygų ir vaikams, ir suaugusiems. Viena pirmųjų ėmusi atvirai kalbėti apie aktualias dvasines bei socialines moters gyvenimo problemas, ji laikoma šiuolaikinio švedų feministinio romano klasike.
Vodolazkin, Jevgenij Germanovič. Lauras: romanas/ Jevgenij Vodolazkin; iš rusų k. vertė Danutė Kavaliauskienė. — Vilnius: Gimtasis žodis, 2015. — 390 p.
J. Vodolazkin (1964 m. Kijeve) — viduramžių istorijos ir senosios rusų literatūros specialistas. Tai antrasis jo romanas. Pirmasis “Solovjovas ir Larionovas“ pelnęs Andrei Bely prizą (2009). “Lauras“ — Didįjį knygos apdovanojimą (2010). Ant rusiškojo leidimo viršelio ryškus užrašas — neistorinis romanas ir šiaip pavadinimas pateikiamas būtent taip: Лавр. Неисторический роман
Lietuviškajame leidime tai neakcentuojama, nors manyčiau gan svarbi detalė renkantis knygą. “Lauras“ – istorinio romano imitacija, penkiolikto amžiaus erdvę, detales, laiką perpinant su dabartiniais laikais, senąją rusų k. derinant su šiuolaikine.
Johnson, Adam. Našlaičių prižiūrėtojo sūnus: romanas/ Adam Johnson; iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. — V.: “Baltų lankų“ leidyba, 2014. — 526 p.
Pragaras ir jo labirintai — tikrovės ir fantazijos, ant žemės ir po žeme. Ar Dantės vaizduotė nebūtų gerokai praplėsta?
Pulitzerio premija. Jau antrą knygą iš eilės skaitau pažymėtą šiuo apdovanojimu ir imu galvoti, kad, ko gero, pradedu kvaištelti — kažkokie surogatai, vos ne genialiai padirbdinti, bet ne auksas tai, nors jūs ką, och, amerikietiškieji kalneliai: su nuotykiais, intriga, greičiu, viskuo, kas būtina bestseleriui, liūdniausia, kad talentingai padaryta, o nusivylimas perskaičius neišvengiamas: nekenčiu tokių knygų, kad ir kaip jas kas vertintų: pridėta prieskonių, kvapų, kad tiktų visiems. Kokybiška masinė prekė. Po tokių knygų visad noris skaityti rusus arba ryt. europiečius. Hugo plius Suvorovas, plius toks nuogas rusų filmas Chekist, 1992.
Ar šiurpau skaitydama “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“? Kažkaip nelabai, bet kad nuolat galvojau, kiek hiperbolizacijos, grotesko, o kiek tikrovės — tai faktas, kad nuolat stabtelėjus dvejojau, o matai, kaip čia — taip, bet, deja, ne kvapą gniaužiančiose kankinimo situacijose — na, neveža manęs nei nuotykiai, nei siaubai — o naujoviškojo prižiūrėtojo bendravime su tėvais, kai kuriose propagandinėse frazėse, pagaliau, po velnių, ko gi tas našlaitis /ne našlaitis vis grįžta į tą pragarą?
Kumža, Algirdas. Himalajai: vienos ekspedicijos dienoraštis. Nepalas — Tibetas 2004 m. balandisža-gegužė/ Algirdas Kumža. — Vilnius: SRS dizainas, 2005. — 192 p.
Ši knyga yra kelionių romanas, kur visi įvykiai ir veikėjai tikri. O rašau aš jį Katmandu kavinėse, autobuse pakeliui į Tibetą, bet dažniausiai kalnuose, nuvirtęs ant akmenų, sniego ir ledo. p.4
Doerr, Anthony. Neregimoji šviesa: romanas/ Anthony Doerr; iš anglų k. vertė Zita Marienė. — Vilnius: Alma littera, 2015. — 544 p.
Net visiška tamsa nėra visai tamsa
Visokios šviesos romane daug — regimosios ir ne, jos ieškant ir ją įžvelgiant net tamsoje, jai švysčiojant ir triumfuojant kaip galimybėms, taigi ir mėlyna 33 karatų “Liepsnų Jūros“ šviesa, sauganti tą, kas ją turi, bet pražudanti artimuosius, lyg legenda, lyg pasaka, bet slepiama, saugoma, ieškoma mirštančio vokiečio karininko fon Rumpelio kaip išsigelbėjimo; Vernerio sesers Jutos šviesa, nežinia kaip ir iš kur joje atsiradusi, šviečianti Verneriui pačiomis baisiausiomis akimirkomis ne tik kaip viltis, meilė, gyvenimas, bet ir kaip sąžinė; nematomoji radijo bangomis sklindanti; pavandenijusi; svetima; nuolat užklumpanti naktyje mėnesiena; perlinė; granatų degiklių šviesa, atsiminimų šviesa, švelni, atmiešta pelenais — ir visokios, kartais, rodos, perpildyta to žodžio, pritemptai kartojamo, gal net įkyrokai.
Papievis, Valdas. Odilė, arba Oro uostų vienatvė: romanas/Valdas Papievis. — Vilnius: Alma littera, 2015. — 312p.
Ką nusipirkau pirkdama “Odilę, arba Oro uostų vienatvę?“
Be jokios abejonės, keistybę: horizontalią ir vertikalią kelionę — Paryžiun ir… kur keliautojos dvi: senatvė ir vienatvė, praeitis ir praeitis, meilė laikui ir laikas ilgesiui, gailestis ir meilė, tyla ir girdėjimas, gyvenimas ir mirtis.
Mūsų gyvenimai tik briaunomis lietėsi, tačiau tą žiemą ant mano pasaulio krito Odilės pasaulio šydas — aš negalėjau iš jo išsinerti. Mes tikrai nebuvome tiek artimi, kad vien šešėlis mirties, kurį ant Odilės anais mėnesiais sunki liga metė, mane šitaip paveikti būtų galėjęs, juo labiau kad mirčių aš jau buvau išgyvenęs, — galiu tik spėlioti, kodėl pirmąsyk net ne mirtis, o jos dvelksmas mane taip toli iš kasdienybės išbloškė. p.104
Poisson, Sara. Madam madam madam: romanas/ Sara Poisson. — Vilnius: Alma litera, 2014. — 280p.
adam adam adam… tadam tadam tadam…
Yra knygų, kurias skaitai ir galvoji, na, nieko čia ypatingo, paprasta viskas, sakiniai, žodžiai įprasti, o visuma užvertus kaip uola lieka stovėti atmintyje ir vertis, kirbinti pradeda būtent, tik į vienį susiliejus, o kartais kuo toliau, tuo labiau save augindama: nemažai tokių kūrinių, atsimenu kai kurias net seniai skaitytas: “Neleisk man išeiti“, “Vieno žmogaus širdis“, “Homo faber“, “Švelni naktis“ ir t.t.
Kastija 