Fitzgerald, Francis Scott. Sugautas šešėlis: apsakymai/ F. Scott Fitzgerald; iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė. — Vilnius: Sofoklis, 2014. — 208 p.
F. Scott Fitzgerald, „prarastoji karta“, džiazas, pinigai, meilė ir kūryba. Prabangus turtingųjų pasaulis ir niuansuotos, detalizuotos emocinės peripetijos.
Boris Pasternak. Daktaras Živaga: romanas, iš rusų k. vertė A. Mikuta. – Jotema, 2014. — 608 p.
Beviltiškumas ir liūdesys. Romano ir Rusijos. Istorijos ir žmogaus.
Koks paradoksas: vos peskaičius Živagą, niekaip neatsigaunant nuo pabaigos, į rankas papuolė S. Fitzgerald “Sugautas šešėlis“ — pasakėlės, su laimingomis meilės pabaigomis. Ir apsakymas “Meilė naktyje“ apie ruso likimą.
Birutė Jonuškaitė. Maranta: romanas. — V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. — 356 p.
Gėlė.
Marantai būdingas bruožas — kad dieną jos lapai nulinkę žemyn, o temstant užsilenkia viršun, į vadinamąją miego padėtį. Kelias minutes marantą apšvietus ryškia šviesa, galima priversti lapus vėl išsitiesti visu gražumu p. 148
Tai turbūt labiausiai šią vasarą patikęs romanas. Regis, žodis kaip upė išsiveržia iš autorės lūpų ir teka teka: natūraliai, srauniai, sūkuriais verda, sekliau, nes pakrantės lyg ir ne taip pažįstamos, atsargiau, paprasčiau, kad nesugurtų, ir vėl pilna tėkme, vėl per savo kraštą, savus žmones. Ta tėkmė įtraukia, panardina, verčia skęsti ir vėl nerti, tik neplūduriuoti paviršiumi.
Rūta Mataitytė. Gunda: romanas. — V.: Tyto alba, 2015. — 342p.
Lietuvė mergaitė išvyksta mokytis į Norvegiją, patyrusi aukštesnę materialinę būtį ir meilę tobulam užsieniečiui, nebenori ne tik kad grįžti į buvusią šalį, net kalbėti ir prisiminti, trokšta nutraukti bet kokius ryšius: tuo pačiu stengiasi tapti kuo geresne sinchronine vertėja — lietuvių ir norvegų kalbų, įgyti kuo aukštesnę kvalifikaciją ir savo norvegiškąjį gyvenimą tvarkytis būtent pagrindinio tautiškumo segmento — gimtosios kalbos — dėka. Tas vaikiškas ir alogiškas paradoksas asmenybės blaškymąsi ir beprasmį švaistymąsi tuštumomis daro gan įdomų, keistą, emocijomis, ne logika grįstą, bet suprantamą, nors sukuriamos situacijos atspindi augančio, bręstančio žmogaus ieškojimus, bet dažnai per naivios ir banalios, pagrįstos nesuvokimo ir nesusivokimo: kaip gėdijamasis tėvo, namų, pervertinant viską, kas susiję su užsieniečiu vyru — čia jau autorei nepavyksta išvengti lietuviškos banalybės, o ir vyriškiui įpūsti gyvybės, net pati lygina jį su statula, nekintančia, regima tik paviršiumi, jokių vidinių peripetijų ar žmogiškųjų prieštaravimų nemėginama atskleisti. Tai ir asocijuojasi romane gal net ne su statula, o daugiau striptizo stulpu, apie kurį energingai sukasi jauna lietuvaitė, labiausiai trokštanti būti nelietuvaite.
Abe, Kobo. Moteris smėlynuose: romanas/ Kobo Abe; iš anglų k. vertė Kęstutis Šidiškis. — V.: Vaga, 2013. — 198p.
El. lietuviškų knygų veik nėra. Tenka kelionėje ar palapinėje, ar dar kokioje nors migloje skaityti, deja, ką turi: skaitytas, girdėtas, senas. Bet tai irgi gerai. Nes pastebi, kaip laikas vikšrais važiuoja per atmintį, suvokimą ir kitimą — kvailyn? protingyn? pilnyn? Greičiausiai byrėjimo — rinkimo taku.
Cvetajeva, Marina. Laiškai į Vilnių/ iš rusų k. vertė R. Skučaitė, redagavo ir komentarus parašė N. Kvaraciejūtė. — Vilnius: Gimtasis žodis, 2014. — 272 p.
Nuostabi knyga, kažkas tokio — originalu, lemtinga, tragiška, poetiška.
Namas Polocko gatvėje 45 ir Marinos Cvetajevos 1934—1935 metais rašytų Nataljai Hajdukiewiecz 12 laiškų ryšulėlis 2001 patekęs į Wladyslaw Zawistowski (Nataljos anūko, rašytojo) rankas.
Cvirka, Petras. Žemė maitintoja: romanas. — Kaunas: Sakalas, 1935. — 156 p.
Laikraščiuose, portaluose kalbama apie P. Cvirkos nugriovimą nuo postamento (paminklo), gatvių ir aikščių iššlavimą, o aš nežinau kodėl skaitau “Žemę maitintoją”, tiesiog, kad jos pirmą 1935 m. leidimą radau M. Mažvydo el. pavelde, kad vasara, kad atostogos, o per jas visada traukia skaityti istorinius, šeimos romanus iš praeities, šįkart “Žemę maitintoją”, “Gerąją žemę“, “Daktarą Živagą”.
Be jokios abejonės, gatvių pavadinimus galima lengvai pakeisti, nuo postamento vieną figūrą nuversti, kitą pastatyti, vėl nuv… , vėl naują ar tą pačią iš kažkada, bet ar įmanoma P. Cvirką ištrinti iš ketvirtojo dešimtmečio lietuvių literatūros, iš tuometinio Kauno? Niekaip. Kaip niekaip ir jo sovietinės veiklos. Tai skaityti ar neskaityti? Dar kvailesnis klausimas užklumpa: išduoti konkrečius žmones ar Tėvynę — didesnis nusikaltimas? Logiškai turbūt — tėvynę. Bet emociškai? Man klaikiausiai atrodo K. K. ir penkiolika. Ir kai vaikas tiesia rankutę į knygą ir sako, noriu šitos, pašiurpstu, dievulėli, juk tos knygos kruvinos, o blogiausia — vaikiškos. Jeigu taip kokio pakelių maniako… kažin… istorija talentingus išteisina? Nežinau. Tik žinau, kad nenoriu, kad mano vaikai augtų su tokiomis knygutėmis.
Bernotaitė, Sandra. Dioniso barzda: romanas. – Jovaro tiltai, 2015. 293 p.
… už jos kai kas dar yra, egzistuoja, pažįstamas ir nematomas, galbūt visagalis ar bent visažinis pasakotojas, tas padaras – be lyties ir be amžiaus, turi humoro jausmą, jam nesvetima ironija ir sarkazmas, jis myli paradoksą ir nebando paaiškinti absurdo, tas padaras – žaliomis akimis – dabar stebi Adą, stebi visus tris, jis yra vojeristas, jam patinka stebėti kitų skausmus ir džiaugsmus. O, tas padaras yra moteris! Trijulė jos akyje atsispindi – tokia menka, tokia juokinga ir susireikšminusi, būtybę tuoj suims homeriškas juokas… p.281
Tai ištrauka iš knygos, kuria pati autorė, ko gero, labai tiksliai apibūdina, kas svarbiausia jos kūrinyje, apie ką, kas subjektas ir objektas. Nors minimi trys veikėjų vardai: Kostas, Ignas ir Ada, jie – tik fonas, atramos pagrindiniam veikėjui, Minčių srautui, įžeminti, pasakotojas, su žalia viršelio akimi – mėgaujasi savo (pseudo)filosofiniais išsiliejimais nelig orgazmais, mėgaujasi, pamiršdamas, kad pasaulis – tai ne tik jis, kuria burbulų perviršį, o… ar tai vojerizmas? Skaityti toliau
Staponkutė, Dalia. Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja. — Apostrofa, 2014. — 217 p.
Netrukus ir tėvynė ima atrodyti kaip užsienis, nes jos kasdienybėje jauti savo neįgalumą, ir tave, nelyginant Odisėjo šuo, atpažįsta tik gimtoji kalba, dar neužmiršta kalba. p. 190
Sagan, Fransuaza. Sielos randai: romanas; vertė V. Malinauskienė. — Vilnius: Tyto alba, 2008. — 124 p.
Kuo įdomus šis rašytojos kūrinys? Pirmiausia, žanriniu požiūriu: romanas – esė, autobiografiškumu, savotišku savo kūrybinės virtuvės atskleidimu, poetiška kalba ir ironija, ko nebuvo, arba ne taip akivaizdžiai kituose kūriniuose.
Tai devintasis rašytojos kūrinys, išleistas 1972 metais, sulaukęs ir populiarumo, ir palankaus vertinimo, o kritikai buvo maloniai nustebinti. Autorė kuria naują romaną apie švedų, sesers ir brolio, Sebastiano ir Eleonoros van Milemų veltėdišką gyvenimą Paryžiuje supindama su savo pačios apmąstymais, tarsi paaiškindama saganiškųjų veikėjų ypatumus, kodėl jie tokie, o ne kitokie, išsakydama požiūrį į erotiką mene, darbą, tinginystę, priklausomybes, vienatvę, rašytojo, kūrinio ir skaitytojo santykį, pagaliau Paryžių, skonį ir vidinį santūrumą: Eleonora ir Sebastianas niekam neatsiskleidžia, veidu, manieromis, nė žodžiais nedemonstruoja nei savo minčių, nei jausmų, kad ir gyvendami iš kitų malonės, “apmokami, bet nenuperkami“.
Jean Beliveau, Pėsčiomis aplink pasaulį; iš prancūzų k. vertė L. R. Tamošiūnas. — V.: Eugrimas, 2014. — 280 p.
Pėsčiomis aplink pasaulį
Ištiktas depresijos žmogus išsiruošia kelionėn.
Kokia gera mintis, ypač persekiojamiems savižudybės šmėklų, nevilties, gal net nedarbo, juk, priėjus tam tikrą ribą, jau niekas nebebaisu, bent jau turėtų būti: nei pavojai, galimos ligos, užpuolimai, pinigų stygius, nestipri sveikata, ką gi, vis tiek nori mirti, nei išsiskyrimas su artimaisiais — iškeliaujant žemiškuoju keliu jiems tikrai taip neskaudės, kaip amžinybės kryptimi.
1998 metais Jean Beliveau po didžiulio uragano praranda ne tik verslą, turtą, bet ir pasitikėjimą savimi, gyvenimo džiaugsmą, pamėginęs iš melancholijos kapstytis bėgimu, nauju darbu, bet slegiančių minčių nepavykus įveikti, pasijaučia visiškai užspiestas į kampą, sutrikęs, išsigandęs, kad negalės išsilaikyti konkurencijos apimtame pasaulyje.
„Mane visada traukė pinigai — vienintelis būdas išsilaikyti mūsų šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje jei nesugebi uždirbti pinigų, esi niekas.“ p. 18
„Buvo tik dvi išeitys — mirtis ar bėgimas nuo tokio gyvenimo. Tačiau jei bėgimas, tai tik beprotiškas, kraštutinis, kupinas pavojų.
Praradau savo sielą. Reikėjo leistis į kelionę jos ieškoti.“ p. 18
Moll, Genevieve. Madam Sagan: prie kapo duobės; iš prancūzų k. vertė Vitalija Gylikienė. – V.: Tyto alba, 2006. – 236 p.
— Jūs vis dėlto gyvenote kaip dievo jautelis, tiesa?
— Tikrai, — atsakė ji. — Kaip dievo jautelis. Bet darbinis jautelis… Taip, darbinis. Na, aš jau tokia. p. 219„Ji mėgo džiazą, švelnius savo draugų rečitalius madinguose naktiniuose klubuose, prirūkytų barų aplinką, kai su bičiuliais pamažu grimzti į svaigalų euforiją. Ji turėjo būti visiškai ar beveik visiškai nesąmoninga, kad galėtų užmigti. Ir ilgą laiką pabudus jai reikėdavo šilto kūno šalia savęs. Vienatvės baimė?“ p.229
Fransuaza Sagan, Kuarė (1935 – 2004). Laisva, talentinga, populiari, kilniaširdė, rodos, turinti viską ir tą viską nedvejodama švaistanti, gal visą gyvenimą vadovaujantis tėvo — po pirmojo romano užgriuvus populiarumui ir milijonams — gautu į klausimą, ką daryti su pinigais, patarimu — leisk?
Fransuaza Sagan. Be abejo, daug kūrinių jos skaityta, daug apie ją girdėta: maždaug bohemiška, skandalinga, be taisyklių, garsi, laisva ir lengva: knygos plonos, paprastos, gal net miesčioniškos, apie turtingus žmones, kur tarsi neegzistuoja pinigai, buitiniai rūpesčiai, nelaimės, juodos lemtys ar negandos — jausmai, meilė, grožis, automobiliai… Banalios temos, bet nebanalūs kūriniai. Jeigu reikėtų atpasakoti jos knygų siužetus, ko gero, tai būtų nelengva, nes tarsi visi panašūs, nei išskirtinių įvykių, aplinkų ar ypatingų idėjų, problemų. Bet visuose saganiška, ta pilkai rausva melancholijos nuotaika, bet kokiu atveju gebėjimas prasiveržti giliau nei blizgantis paviršius ir švelnus, inteligentiškas vaikščiojimas tame painiame emociniame labirinte, nepaklystant ir nepametant savo veikėjų, bet išvedant juos į tam tikrą tašką.
Kastija 