Barauskaitė, Ugnė. Vieno žmogaus bohema: romanas/ U. Barauskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 140 p.
Aha… Ką gi ir apie ką skaičiau? Tikras klaustukas, nors aiškių aiškiausiai parašyta „Vieno žmogaus bohema“, bet nei vieno, nei žmogaus, nei bohemos: būrelis moterėlių praklegančių Stambulo, Beiruto gatvėmis ir turguose, pasiūbuojančių pilvais, moterėlės – žmonės? na, kad nelabai – bent jau šioje knygoje – greičiau personos, nuolat verkiančios dėl vyrų, nemylinčių, mylinčių, paliekančių, paliekamų, bet… esmė knygos, deja, vyrai. Bohema? O kur bohema? Alkoholis, seksas, kelionės – a priori paviršiais – įdomu, kodėl, netgi labai, nes galvoji, jau jau autorė ims ir išriš kažin kokią esmę? Kokią? Eikit velniop jūs, vyrai… Vėl ir vėl… Aišku, vyrai gerai, kelionės gerai, dienoraščiai gerai, netgi romanas… O ką galima daugiau pasakyti apie perskaitytus padrikus moteriškus dienoraščius? Tai beveik norėjimas kažką įvardyti – taisyklę, išvadą, gyvenimo patirtį, bet ji, deja, kas akimirką jau kita ir išmintis – kita, ko gero, vienintelio ar tokio, kaip visi, vyro glėbyje su vyno buteliu. Arba ne. Bet juk jokio skirtumo, vienaip ar kitaip, tai gyvenimas ir jo sakiniai, paprasti, bandantys apgauti likimą, užfiksuoti individualią patirtį…
Kastija 