M.Matios. Saldžioji Darusia

Matios, Marija. Saldžioji Darusia: trijų gyvenimų drama/ M. Matios; iš ukrainiečių k. vertė Vasil Kapkan. – Vilnius: Eugrimas, 2013. – 192 p.

M. Matios (1959) – žinoma ukrainiečių rašytoja, kilusi iš huculų inteligentų šeimos Vakarų Ukrainoje esančios Bukovinos. Išleidusi poezijos, prozos kūrinių, iš kurių populiariausi – ,,Tauta“, ,,Saldžioji Darusia“, ,,Beveik niekada ne atvirkščiai“, ,,Armagedonas jau įvyko“ ir kt. Jos kūriniai populiarūs ne tik Ukrainoje, bet verčiami ir į keliolika pasaulio kalbų. 2005 metais tapo Ukrainos Taraso Ševčenkos Nacionalinės premijos laureate.

,,Saldžiosios Darusios“ įvykiai vyksta Šiaurės Bukovinos huculų dalyje (dabartinės Černivcų srities teritorija Vakarų Ukrainoje), rašytoja įamžina savojo krašto istoriją ir eilinių kaimo žmonių tradicijas, skaudžius patyrimus. Tai paribio kraštas, kur nuolat keitėsi valdžia, įvairių tautybių sumišę gyventojai, jų kalba pilna svetimų, o ir etno, tik tam kraštui būdingų žodžių, sudėtingos sąlygos žmones išmokę gyventi prisitaikant prie nepalankiausių aplinkybių, būti savarankiškais – ne vergais, laukiančiais ką svetimi nurodys daryti. Vien dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje valdžia Bukovinoje keitėsi vos ne dvidešimt kartų – Austrijos–Vengrijos, Rumunijos, Rusijos, Lenkijos, Vokiečių, Sovietų, nuo 1991 m. Ukrainos.

Autorė retrospektyviai perkelia skaitytoją į tarpsnius nuo socializmo „klestėjimo“ epochos iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Per individualią veikėjų patirtį perteikia savo krašto, šalies dramatišką istoriją.

Skaityti toliau

J. Beliveau. Pėsčiomis aplink pasaulį

436c77f4a8f182054ba02d51ab137ed7

Jean Beliveau, Pėsčiomis aplink pasaulį; iš prancūzų k. vertė L. R. Tamošiūnas. — V.: Eugrimas, 2014. — 280 p.

Pėsčiomis aplink pasaulį
Ištiktas depresijos žmogus išsiruošia kelionėn.
Kokia gera mintis, ypač persekiojamiems savižudybės šmėklų, nevilties, gal net nedarbo, juk, priėjus tam tikrą ribą, jau niekas nebebaisu, bent jau turėtų būti: nei pavojai, galimos ligos, užpuolimai, pinigų stygius, nestipri sveikata, ką gi, vis tiek nori mirti, nei išsiskyrimas su artimaisiais — iškeliaujant žemiškuoju keliu jiems tikrai taip neskaudės, kaip amžinybės kryptimi.
1998 metais Jean Beliveau po didžiulio uragano praranda ne tik verslą, turtą, bet ir pasitikėjimą savimi, gyvenimo džiaugsmą, pamėginęs iš melancholijos kapstytis bėgimu, nauju darbu, bet slegiančių minčių nepavykus įveikti, pasijaučia visiškai užspiestas į kampą, sutrikęs, išsigandęs, kad negalės išsilaikyti konkurencijos apimtame pasaulyje.

„Mane visada traukė pinigai — vienintelis būdas išsilaikyti mūsų šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje jei nesugebi uždirbti pinigų, esi niekas.“ p. 18

„Buvo tik dvi išeitys — mirtis ar bėgimas nuo tokio gyvenimo. Tačiau jei bėgimas, tai tik beprotiškas, kraštutinis, kupinas pavojų.
Praradau savo sielą. Reikėjo leistis į kelionę jos ieškoti.“ p. 18

Skaityti toliau