Rūta Mataitytė. Gunda: romanas. — V.: Tyto alba, 2015. — 342p.
Lietuvė mergaitė išvyksta mokytis į Norvegiją, patyrusi aukštesnę materialinę būtį ir meilę tobulam užsieniečiui, nebenori ne tik kad grįžti į buvusią šalį, net kalbėti ir prisiminti, trokšta nutraukti bet kokius ryšius: tuo pačiu stengiasi tapti kuo geresne sinchronine vertėja — lietuvių ir norvegų kalbų, įgyti kuo aukštesnę kvalifikaciją ir savo norvegiškąjį gyvenimą tvarkytis būtent pagrindinio tautiškumo segmento — gimtosios kalbos — dėka. Tas vaikiškas ir alogiškas paradoksas asmenybės blaškymąsi ir beprasmį švaistymąsi tuštumomis daro gan įdomų, keistą, emocijomis, ne logika grįstą, bet suprantamą, nors sukuriamos situacijos atspindi augančio, bręstančio žmogaus ieškojimus, bet dažnai per naivios ir banalios, pagrįstos nesuvokimo ir nesusivokimo: kaip gėdijamasis tėvo, namų, pervertinant viską, kas susiję su užsieniečiu vyru — čia jau autorei nepavyksta išvengti lietuviškos banalybės, o ir vyriškiui įpūsti gyvybės, net pati lygina jį su statula, nekintančia, regima tik paviršiumi, jokių vidinių peripetijų ar žmogiškųjų prieštaravimų nemėginama atskleisti. Tai ir asocijuojasi romane gal net ne su statula, o daugiau striptizo stulpu, apie kurį energingai sukasi jauna lietuvaitė, labiausiai trokštanti būti nelietuvaite.
Kastija 