W. Mysliwski. Traktatas apie pupelių gliaudymą

Paskelbta | Autorius:

Mysliwski, Wieslaw. Traktatas apie pupelių gliaudymą: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų k. vertė Kazys Uscila. – Vilnius: Mintis, 2009. – 399 p.

Žmogaus būties paslaptis

Nors skaitau ne pirmą W. Mysliwskio knygą, nepaliauju stebėtis jo matymo horizontais ir gebėjimu žongliruoti žodžiu. Regis, įveda į gana senoviškos literatūros pasaulį: ir pasakojimo temomis, ir pateikimo būdu – pasakorius ir iš jo lūpų sklindančios visokiausios, iš pirmo žvilgsnio, atsitiktinės istorijos, bet kuo toliau skaitai, tuo junti, kad apie ką bepasakotų šis rašytojas, tai visa apimančios, bedražmogiškos aktualijos, ir laikas – esamas, būtas, būsimas persipina ir tampa vieniu. Nes visa kas – mintys. Ir žodžiai. Ir centre visada žmogus. O žmogus ne tiek ir skiriasi, ne tai kad vakarykštis ar užvakarykštis, ir prieš šimtą, tūkstantį metų: trokšta tų pačių vertybių, verkia dėl panašių skaudulių.

Skaityti toliau →

W. Mysliwski. Akmuo ant akmens: žodžiai patys veda

Paskelbta | Autorius:

Mysliwski, Wieslaw. Akmuo ant akmens: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų kalbos vertė Judita Grigienė. – Vilnius: Vaga, 1992. – 466 p.

Manau, neįmanu pradėti kalbėti apie W. Mysliwskio kūrybą, neįvardijus jo požiūrio į literatūrą ir kalbą.

Man literatūros kalba yra šnekos kalba. Savo kūryboje stengiuosi ne tiek atgaminti šneką, tai netgi neįmanoma, kiek išsaugoti šnekamosios kalbos dvasią. Kas yra šnekamosios kalbos dvasia? Sunku apibrėžti, nes dvasią galima tik jausti. Plačiau

W. Mysliwskis– vienas žymiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų, pelnęs daugybę apdovanojimų, jo knygų tiražai kartojami, laikomas gyvu klasiku, verčiamas į užsienio kalbas ir, kaip mūsų kritikai nusivylę pasakytų, jei būtų lietuvių rašytojas – ypač nacionalinis: temomis, vaizduojamu erdvėlaikiu, charakteriais ir šnekamosios kalbos pasakojimo maniera. Intelektualumo ar rafinuotumo, regis, nė su žibintu nerasi. Bet jėga ir slypi tame apgaulingame iš pirmo žvilgsnio temų ir žodžių paprastume. Paprasti miesto ar kaimo įvairaus istorinio laiko veikėjai veriasi prieš skaitytoją lyg ypatingos būtybės, su filosofine paslaptimi ir nepaprastu nuoširdumu. Daugiasluoksnis tekstas konkretaus erdvėlaikio veikėjų išgyvenimus ir apmąstymus paverčia bendražmogiškais, o vieno žmogaus patirtį – pasauline išmintimi.

Literatūra mes suteikiame žmonėms kančią, nes verčiame juos gilintis į save – ne į knygą, bet į save. Mes netgi draskome senas, užsitraukusias žmogaus žaizdas. Mūsų tikslas nėra nuraminti žmones. Tik priversti juos mąstyti, kartais taip, kad negalėtų užmigti. Plačiau

Skaityti toliau →

W. Mysliwski. Akiratis

Paskelbta | Autorius:

Mysliwski, Wieslaw. Akiratis: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 583 p.

Mysliwski (1932) pirmasis lenkų rašytojas du kartus gavęs prestižinę Nikės premiją: 1997 metais už romaną „Akiratis“, antrą – 2007 už „Traktatą apie kavos pupelių gliaudymą“. Po jo pora kartų šia premija įvertinta buvo Olga Tokarczuk.

„Akiratis“ –knyga simfonija, varijuojama, regis, gerai žinomomis natomis, grojama irgi žinomais instrumentais, o skamba originaliai ir hipnotizuojančiai. Žodžių audinio ir savito matymo sintezės jėga: „tą, ką matai, niekas kitas nemato. Net ir matydamas daug daugiau.“ p. 266 Iki nuobodžio žinomos temos: karo, pokario, skurdo, Dieve, apsaugok, dažnas sušuktų – kaimo – bet kaip skamba… Kaip skamba! Kažkur perskaičiau, kad labai ištęsta ir monotoniška knyga – na, man galėtų būti ir kelių tūkstančių puslapių, gal net šitą vieną knygą galėčiau skaityti ir skaityti, kaip eiti taigi keliu kaip ir visi – įprastu, kietu, niekuo ypatingu, bet pakelės – vis naujos, horizontai nauji. Ką kas pamatys. Ir pasiims.

Skaityti toliau →