Mytting, Lars. Plauk su skęstančiais: romanas/ L. Mytting; iš norvegų k. vertė Viktorija Gercmanienė. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 414 p.
Kad mirusieji pasitikėtų
Sudėtinga šeimos istorija per jauno vaikino paieškas ir norą sužinoti kas jis, kas jo tėvai, senelis, dėdė. Išsiaiškinti tapatybę, tuomet gyventi toliau. Bet ar praeitis negali būti per skaudi ir trikdyti? Ir kiek kas nori žinoti tos tiesos ir koks laikas tam tinkamiausias?
Mytting, Lars. Seserų varpai: romanas/ L. Mytting; iš norvegų k. vertė Viktorija Gercmanienė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 392 p.
Restauruotų legendų gyvastis
Sodrus epinis, legendomis paremtas pasakojimas apie atšiaurią, devyniolikto a. pabaigos nuošalėje esančią Norvegijos vietą Butangeną, kur žiemą temperatūra nukrenta žemiau keturiasdešimt, o atšilus visur telkšo purvas ir pelkės. Vietiniai žmonės karta iš kartos gyvena iš savų ūkių, medžioklės, žvejybos, skursdami ir badaudami, gausiai gimdydami ir gausiai laidodami, nematę kitokio pasaulio, kas už fiordų ir kalnų, be kažkur esančios civilizacijos, miestų, technikos, madų, kultūros. Tiesa, vykusieji į gretimas vietoves, nebuvo sužavėti. Jų akiratis sutampa su tuo, kuris skleidžiasi pridėjus ranką prie akių ir žiūrint į tolius. Ir, aišku, į praeitį: šeimose karta iš kartos perima tas pačias žemes, ūkius, trobesius, o kas moka klausytis – ir pasakojimus apie protėvius, vietas, įvykius, jau neaišku, ar tikrai nutikusius, ar tai tik legendų aidai.
Kai kurie norėdavo nukeliauti kur nors kitur, bet tie, kurie jau buvo lankęsi kitur, galėjo papasakoti, kad žmonės visur užsiima tuo pačiu, galbūt šiek tiek kitaip, bet tas kitaip nėra kuo nors geresnis. Taigi keliaudamas nerasdavai nieko daugiau, tik nuovargį, o nuovargis buvo toks dalykas, kurį galėjai rasti ir namie, tarp giminių ir pažįstamų. p. 18
Kastija 