R. Service. Stalinas: kn. 2

Paskelbta 24 vasario, 2019 | Autorius: kastija skaitinėja

Service, Robert. Stalinas: kn. 2/ R. Service; iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė. – Kaunas: Obuolys, 2012. – 289 p.

Jeigu tai būtų grožinės literatūros kūrinys, sakyčiau, stipriai perspausta. Protagonistas hiperbolizuotas iki absurdo, priskiriant jam blogio demono bruožus. Jis – didžiulės šalies valdovas, neišeidamas iš savo šarvuotų namų ir poilsiaviečių, duoda su realybe niekuo nesusijusius įsakymus ir lyg kardu kerta vertikalia grandimi – nuo įsibaiminusių aukščiausiųjų iki žemiausiai stovinčių – paprastų, eilinių kaimo ir miesto žmonių. Jis viską kontroliuoja ir numato kada ką sunaikinti, kada arčiausiai stovintį bendražygį padaryti priešu. Chaosas ir ne logika kėlė įspūdį, kad Stalinas iš tikrųjų nežino, kas darosi jo šalyje: tiesiog NKVD savavaliauja, be jokių įstatymų priklausantys aukštesnei ar vietinei valdžiai vykdo pogromus ir pavienių asmenų persekiojimą, trėmimą, kankinimus ir žudymus. Bet tai buvo tik siekta Stalino taktika: sukurti visuotinę baimės atmosferą tarsi liekant nuošalėje: jis net neduodavo tiesiogių įsakymų susidoroti su tuo ar anuo, pavaldiniai turėjo suprasti iš užuominų, lyg tarp kitko mestų frazių ar net nekaltai iškelto klausimo.

Skaityti toliau →

R. Service. Stalinas: kn. 1

Paskelbta 4 liepos, 2018 | Autorius: kastija skaitinėja

Service, Robert. Stalinas: kn. 1/ Service R.; iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė, Kaunas: Obuolys, 2012. – 474 p.

„Stalinas veikė žmones tarsi žemės drebėjimas“ p. 8

Nors apie tokius diktatorius žudikus kaip Hitleris, Stalinas prirašyta turbūt tonos, vis dėlto smalsa tiek tyrinėtojų, tiek skaitytojų, ko gero, nemąžta. Kas bebūtų – bepročiai ar blogio genijai – jiems pakluso (ir patikėjo?) milijonai, jie lėmė absurdiškiausius dalykus, pasaulio istoriją ir žmonijos likimą. Kiek bebūtų tyrinėta, iki galo nebus aišku, kodėl iškyla tokios (anti)asmenybės (na, gal ir atsakoma: istorinės aplinkybės, demokratijos trūkumas, Stalinas ir kiti bolševikai užaugo tuo metu, kai didžiosios pasaulio valstybės naudojo jėgą prieš užkariautas tautas ir pan.), bet kas nulemia žmogaus virsmą žvėrimi, juk iš motinos įsčių visi kūdikiai bejėgiai ir nekalti? Dostojevskio „Nusikaltime ir bausmėje“ nužudžiusį senutę jaunuolį sutriuškina sąžinė, gyvenime gi – manipuliuojama gyvybėmis lyg tai nebūtų jokia vertybė, o žudymas – natūralus valstybės valdymo metodas.

Skaityti toliau →

L. Tolstojus. Ana Karenina

Paskelbta 5 rugpjūčio, 2017 | Autorius: kastija skaitinėja

Tolstoj, Lev. Ana Karenina: romanas/ L. Tolstoj; iš rusų k. vertė Pranas Povilaitis. – Vilnius: Obuolys, 2013. – 1 dalis. – p. 587; 2 dalis – p. 523

Apie viršelius, knygos pateikimą geriau nekalbėti, dar geriau – į juos net nežiūrėti, kaip ir „Didžiojo Getsbio“, tai netgi ne klaikuma – sveiko proto trūkumas, na, bet skaitant el. variantą, tų filminių, viliojimui turbūt skirtų grožybių kaipo ir nematai. Štai dar vienas technologijų pliusas.

Vaikščioju su „Ana Karenina“ (perskaityta) antras mėnesis ir, prisimindama vieną ar kitą sceną, bandau suvokti: ar pusantro šimto metų iš tikrųjų taip toli, kaip skamba, ar laikas, ogi ir erdvė ne taip jau ir keičia žmogiškąją prigimtį, jausmus ir mąstyseną. Pagrindinis klausimas – kodėl Ana nusižudė? Tiksliau, kodėl gi L. Tolstojus, sukūręs šitokią žavią, elegantišką, juslią ir žingeidžią moterį, ėmė ir pakišo be jokio gailesčio po traukiniu – lyg niekur nieko romaną užbaigdamas Levino atradimais religijos ir meilės, taipogi socialinėse srityse? Vienos aistringos, kad ir žavios, bet impulsyvios moters mirtis nesustabdo gyvenimo ir neužtemdo kitų laimės? Ar Ana tuo stengėsi įrodyti savąją žmogiškąją vertę ar paprasčiausiai atkeršyti jos reikalavimų nevykdžiusiam Vronskiui?

Skaityti toliau →

F. Scott Fitzgerald. Didysis Getsbis

Paskelbta 24 liepos, 2017 | Autorius: kastija skaitinėja

Fitzgerald F. Scott. – (1896–1940)Didysis Getsbis: romanas/ F. Scott Fitzgerald; iš anglų k. vertė Gražina Zolubienė. – Vilnius: Obuolys, 2013.– 163 p.

Amerikiečių literatūros klasika tapęs ir nuolat perleidžiamas romanas, kuris vos pasirodęs, deja, nebuvo nei populiarus, nei vienareikšmiškai vertinamas kritikų: greičiau galima sakyti, puolamas už banalumą, per didelį dėmesį turto ir pasisekimo temoms. Iš tikrųjų, kūrinyje neaktualizuojamos socialinės, juolab politinės temos, negvildenami svarbiausi bedražmogiški klausimai, neieškoma išeičių iš keblių situacijų. Meilė, turtas, svajonės siekimas. Ir išdavystė. Jeigu moters kaip įsimintiniausią bruožą daugelyje meno kūrinių dažniausiai įprasta pateikti grožį, eleganciją, manieras, na, kažką panašaus – tai Deizės ypatingiausias iš visų ypatingumų – balsas: jos balse skambėjo pinigai, garsioji Fitzgerald’o moters žavesį ir padėtį apibūdinanti frazė: „jame skamba pinigai – štai iš kur neišsenkantis jo moduliacijų žavesys, metalo skimbčiojimas, – cimbolų daina… Aukštam baltam dvare karaliaus dukra, auksinė mergelė. p. 106

Skaityti toliau →