Jean Beliveau, Pėsčiomis aplink pasaulį; iš prancūzų k. vertė L. R. Tamošiūnas. — V.: Eugrimas, 2014. — 280 p.
Pėsčiomis aplink pasaulį
Ištiktas depresijos žmogus išsiruošia kelionėn.
Kokia gera mintis, ypač persekiojamiems savižudybės šmėklų, nevilties, gal net nedarbo, juk, priėjus tam tikrą ribą, jau niekas nebebaisu, bent jau turėtų būti: nei pavojai, galimos ligos, užpuolimai, pinigų stygius, nestipri sveikata, ką gi, vis tiek nori mirti, nei išsiskyrimas su artimaisiais — iškeliaujant žemiškuoju keliu jiems tikrai taip neskaudės, kaip amžinybės kryptimi.
1998 metais Jean Beliveau po didžiulio uragano praranda ne tik verslą, turtą, bet ir pasitikėjimą savimi, gyvenimo džiaugsmą, pamėginęs iš melancholijos kapstytis bėgimu, nauju darbu, bet slegiančių minčių nepavykus įveikti, pasijaučia visiškai užspiestas į kampą, sutrikęs, išsigandęs, kad negalės išsilaikyti konkurencijos apimtame pasaulyje.
„Mane visada traukė pinigai — vienintelis būdas išsilaikyti mūsų šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje jei nesugebi uždirbti pinigų, esi niekas.“ p. 18
„Buvo tik dvi išeitys — mirtis ar bėgimas nuo tokio gyvenimo. Tačiau jei bėgimas, tai tik beprotiškas, kraštutinis, kupinas pavojų.
Praradau savo sielą. Reikėjo leistis į kelionę jos ieškoti.“ p. 18
Kastija 