S. Aleksijevič. Laikas iš antrų rankų

Paskelbta 11 vasario, 2017 | Autorius: kastija skaitinėja

Svetlana Aleksijevič. Laikas iš antrų rankų. Gyvenimas ant socializmo griuvėsių/ S. Aleksijevič; iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. – Vilnius: Kitos knygos, 2016. – 424 p.

Senokai knygą perskaičiau, bet niekaip neįstengiau aprašyti: vos pagalvoju nuo ko pradėti, vizualiai kiek sąmonė aprėpia, pradeda augti iš žemės galvos galvelės su raudonais ruporais ir šaukti… Baisus alasas, rėkia viena per kitą, ir taip didžiulėje erdvėje per visą EuroAziją, be jokio mandagumo, nesiklausydamos vienos kitų, tik staugiant… Savąją tiesą. Nepasitenkinimą. Kančią. Bet tie balsai nesusilieja į visumą, o ir nesuskamba kaip sutartinė – jie atskirai sklinda, ko gero, atskiroms ausims ir… tenori būti išklausyti? apkaltinti ką nors? prisišaukti pagalbos? Kaip išgirsti atskirus balsus visuotiniame chaose? Ar turi ką papasakoti paprastas žmogus? Ar jis tik rėkia ištiktas visuotinės isterijos? Koks jo balsas?

Skaityti toliau →

M. Achmedova. Mirtininkės dienoraštis

Paskelbta 17 gruodžio, 2016 | Autorius: kastija skaitinėja

Achmedova, Marina. Mirtininkės dienoraštis. Chadiža: romanas/ M. Achmedova; iš rusų k. vertė Irena Potašenko. – Vilnius: Metodika, 2012. – 368 p.

Kai mūsų kaime lyja, žemė pasidaro minkšta ir slidi, žmonės kloja sau po kojomis rąstigalius ir lentas, kad nepargriūtų. O kai karšta, žemė labai kieta ir tokia sausa, kad joje susidaro gilūs plyšiai. Anksčiau bandydavau įžvelgti, kas ten, gilumoje, – manydavau, pamatysiu šviesą arba kito žmogaus akis, žvelgiančias į tą patį plyšį iš priešingos žemės pusės, – juk žemė apvali. p. 5

Ne tik puikus Irenos Potašenko vertimas, bet ir išsamus knygos pristatymas.

„Mirtininkės dienoraštis. Chadiža“ – visa esmė nusakyta pavadinimu: kaip kaimo mergaitė, svajojusi ištekėti ir gyventi turtingai, gražiai, tampa mirtininke. Naivios mergaitės, regis, paprastučiai pasakojimai savo gyvenimo ir svajonių rausvam dienoraščio sąsiuviniui, kurio niekas niekas neskaitys… Tai tam tikra prasme atskirties žmogaus aiškinimaisi santykio su artimaisiais, Alachu ir šaitanais, gėriu ir blogiu, džiaugsmo, nerimo, kančios ir svajonių išsakymas pačiai sau, nes, nors gyvena tarp artimų žmonių: kaime su močiute, seneliu, mieste – teta ir dėde, netgi draugę turi, bet dalintis išgyvenimais, kalbėti apie save, patirtis pasaulio – neįprasta, viską nulemia suaugusieji, tradicijos, belieka likti tik nuolankia vykdytoja.

Skaityti toliau →