F. Sagan. Sielos randai

virselis-1000

 Sagan, Fransuaza. Sielos randai: romanas; vertė V. Malinauskienė. —  Vilnius: Tyto alba, 2008. — 124 p.

Kuo įdomus šis rašytojos kūrinys? Pirmiausia, žanriniu požiūriu: romanas – esė, autobiografiškumu, savotišku savo kūrybinės virtuvės atskleidimu, poetiška kalba ir ironija, ko nebuvo, arba ne taip akivaizdžiai kituose kūriniuose.
Tai devintasis rašytojos kūrinys, išleistas 1972 metais, sulaukęs ir populiarumo, ir palankaus vertinimo, o kritikai buvo maloniai nustebinti. Autorė kuria naują romaną apie švedų, sesers ir brolio, Sebastiano ir Eleonoros van Milemų veltėdišką gyvenimą Paryžiuje supindama su savo pačios apmąstymais, tarsi paaiškindama saganiškųjų veikėjų ypatumus, kodėl jie tokie, o ne kitokie, išsakydama požiūrį į erotiką mene, darbą, tinginystę, priklausomybes, vienatvę, rašytojo, kūrinio ir skaitytojo santykį, pagaliau Paryžių, skonį ir vidinį santūrumą: Eleonora ir Sebastianas niekam neatsiskleidžia, veidu, manieromis, nė žodžiais nedemonstruoja nei savo minčių, nei jausmų, kad ir gyvendami iš kitų malonės, “apmokami, bet nenuperkami“.

Skaityti toliau

G. Moll. Madam Sagan

madam-sagan-prie-kapo-duobs-moll-gMoll, Genevieve. Madam Sagan: prie kapo duobės; iš prancūzų k. vertė Vitalija Gylikienė. – V.: Tyto alba, 2006. – 236 p.

— Jūs vis dėlto gyvenote kaip dievo jautelis, tiesa?
— Tikrai, — atsakė ji. — Kaip dievo jautelis. Bet darbinis jautelis… Taip, darbinis. Na, aš jau tokia. p. 219

„Ji mėgo džiazą, švelnius savo draugų rečitalius madinguose naktiniuose klubuose, prirūkytų barų aplinką, kai su bičiuliais pamažu grimzti į svaigalų euforiją. Ji turėjo būti visiškai ar beveik visiškai nesąmoninga, kad galėtų užmigti. Ir ilgą laiką pabudus jai reikėdavo šilto kūno šalia savęs. Vienatvės baimė?“ p.229

Fransuaza Sagan, Kuarė (1935 – 2004). Laisva, talentinga, populiari, kilniaširdė, rodos, turinti viską ir tą viską nedvejodama švaistanti, gal visą gyvenimą vadovaujantis tėvo — po pirmojo romano užgriuvus populiarumui ir milijonams — gautu į klausimą, ką daryti su pinigais, patarimu — leisk?

Fransuaza Sagan. Be abejo, daug kūrinių jos skaityta, daug apie ją girdėta: maždaug bohemiška, skandalinga, be taisyklių, garsi, laisva ir lengva: knygos plonos, paprastos, gal net miesčioniškos, apie turtingus žmones, kur tarsi neegzistuoja pinigai, buitiniai rūpesčiai, nelaimės, juodos lemtys ar negandos — jausmai, meilė, grožis, automobiliai… Banalios temos, bet nebanalūs kūriniai. Jeigu reikėtų atpasakoti jos knygų siužetus, ko gero, tai būtų nelengva, nes tarsi visi panašūs, nei išskirtinių įvykių, aplinkų ar ypatingų idėjų, problemų. Bet visuose saganiška, ta pilkai rausva melancholijos nuotaika, bet kokiu atveju gebėjimas prasiveržti giliau nei blizgantis paviršius ir švelnus, inteligentiškas vaikščiojimas tame painiame emociniame labirinte, nepaklystant ir nepametant savo veikėjų, bet išvedant juos į tam tikrą tašką.

Skaityti toliau