Sagan, Fransuaza. Sielos randai: romanas; vertė V. Malinauskienė. — Vilnius: Tyto alba, 2008. — 124 p.
Kuo įdomus šis rašytojos kūrinys? Pirmiausia, žanriniu požiūriu: romanas – esė, autobiografiškumu, savotišku savo kūrybinės virtuvės atskleidimu, poetiška kalba ir ironija, ko nebuvo, arba ne taip akivaizdžiai kituose kūriniuose.
Tai devintasis rašytojos kūrinys, išleistas 1972 metais, sulaukęs ir populiarumo, ir palankaus vertinimo, o kritikai buvo maloniai nustebinti. Autorė kuria naują romaną apie švedų, sesers ir brolio, Sebastiano ir Eleonoros van Milemų veltėdišką gyvenimą Paryžiuje supindama su savo pačios apmąstymais, tarsi paaiškindama saganiškųjų veikėjų ypatumus, kodėl jie tokie, o ne kitokie, išsakydama požiūrį į erotiką mene, darbą, tinginystę, priklausomybes, vienatvę, rašytojo, kūrinio ir skaitytojo santykį, pagaliau Paryžių, skonį ir vidinį santūrumą: Eleonora ir Sebastianas niekam neatsiskleidžia, veidu, manieromis, nė žodžiais nedemonstruoja nei savo minčių, nei jausmų, kad ir gyvendami iš kitų malonės, “apmokami, bet nenuperkami“.
Kastija 