E. Shafak „Trys Ievos dukterys“ – romanas apie modernią musulmonų moterį

Paskelbta | Autorius:

Shafak, Elif. Trys Ievos dukterys: romanas/ E. Shafak; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė–Steiblienė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 455 p.

E. Shafak paprastai ir meistriškai perpina dabartį ir praeitį, musulmonišką kultūrą ir religiją su pasaulietine pasaulėžiūra, paliesdama svarbiausias aktualijas: terorizmą, ribines žmonių pažiūras, moters vietą patriarchalinėje visuomenėje ir jos laisvėjimą, pagaliau musulmonės moters bandymą integruotis europietiškame sociume. Tiesa, viskas daroma nors ir meistriškai, bet gan tiesmukai, be subtilybių ar filosofijų, gal dėl to ši autorė ir yra tokia populiari, nes jos nereikia stengtis suprasti ar susikaupti bandant perskaityti kaip specifinės šalies specifinę literatūrą. Atvirkščiai, knyga, kaip ir daugelis šiuolaikinių, paaštrinta detektyviniu naratyvu, meilės, nors tikrai ne saldžios – patirtimis.

Skaityti toliau →

O. Pamuk. Tos keistos mano mintys

Paskelbta | Autorius:

Pamuk, Orhan. Tos keistos mano mintys: romanas/ O. Pamuk; iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė – Kariniauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 656 p.

MIESTO GYVENIMO GYLIS PRIKLAUSO NUO MŪSŲ PASLAPČIŲ GELMĖS p. 520

Daug yra kūrinių, kur pagrindiniu veikėju norisi apibūdinti Laiką, būtent jį, net rašant iš didžiosios raidės. Nei akimirkai nepavargstantis, visur prasiskverbiantis – eilutėse, tarp eilučių – įkyrus ir nepastebimas, čia gražinantis, kuriantis, čia jau griaunantis ir paliekantis. Ir, regis, ne rašytojas jį, o jis rašytoją vedžiojantis po savo minčių ir turtų karalystę: štai šai, prašau pažvelk į tą berniuką, mergaitę, kokie mieli ir skaisčiaakiai, o žinai, ką iš jų galiu padaryti: puošiu, lipdysiu, pridėsiu visokių paletės spalvų, o kai nusibos: žinai… Žinau žinau, norisi sustabdyti tą laiko pagyrūniškumą visagale jėga, netgi nustumti, o kodėl nesutrypti? bet jis vis tiek atgis ir tauzys toliau. O kad tik… Ir veiks. Norisi sušukti: nutapei puikų paveikslą, pakabink, lai gėrisi visi, kam tau tuoj pat imti jį ir naikinti. Kodėl tuoj pat? Pamažu, mielieji, va, tarp auksinių sruogų vieną pilką, tokią nepastebimą ir paslepiamą tarp tų kvepiančių ir banguojančių auksų, o toji pilkoji nepastebimoji perims Laiko funkciją ir skleisis, vilnis, ne ne, plaukų jai nepakaks, kas sustoja, kai pradeda sektis?

Skaityti toliau →

E. Shafak. Ledinukų rūmai

Paskelbta | Autorius:

ledinuk,u-rumaiShafak, Elif. Ledinukų rūmai/ E. Shafak: romanas; iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 469 p.

E. Shafak – žymiausia ir populiariausia jaunosios kartos turkų rašytoja, rašanti pakaitomis tai anglų, tai turkų kalbomis, gyvenanti Stambule ir Londone, aktyviai dalyvaujanti visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Įdomu skaityti ne tik jos meninę kūrybą, bet ir pasisakymus apie literatūrą, rašytojo vaidmenį, kūrybos poveikį ne tik skaitytojams, bet ir pačiam rašytojui pirmiausia (ji pati, sako, tobulėjanti su kiekvienu kūriniu, geriau pažįstanti save ir pasaulį), aktyvią poziciją įvairiais aktualiais pasauliniais klausimais.

Skaityti toliau →

Ha Jin. Laukimas

Paskelbta | Autorius:

Jin, Ha. Laukimas: romanas/ Ha Jin; iš anglų k. vertė Ona Daukšienė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 317 p.

Įkyriai raudonu viršeliu, santūri, bet egzotiška knyga apie trijų žmonių santykius, kurių svarbiausias komponentas ne meilė – laukimas represyvioje komunizmo dogmų tvirtovėje Kinijoje, kur žmogaus asmeninį gyvenimą nulemia partiniai reikalavimai, o emocijos? sutramdomos neįtikėtinomis taisyklėmis ir bausmėmis: karinėje ligoninėje dirbantieji negali susitikinėti už teritorijos ribų, negali būti intymių santykių tarp jų, juolab skyrybų, meilužių ir pan. Skurdžiai gyvendami subrendę žmonės po kelis kambaryje be jokių individualių galimybių panašūs ne į realius žmones, o sistemos sraigtelius, kurie veikia taip, kaip užprogramuoti.

Skaityti toliau →

C. Martinez. Pasiūta širdis

Paskelbta | Autorius:

cdb_978bb6094660177_Pasiųta_širdis_p1Martinez, Carole. Pasiūta širdis: romanas/ C. Martinez; iš prancūzų k. vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 373 p.

Pasakotoja nutilo, pasakojimai dabar tėra atsiminimai, lyg cistos pasėti mano sieloje. Jie klajoja po mano tuščią kūną, o aš juos gaudau po vieną, kad ištėkščiau ant popieriaus. p. 354

Magiškojo realizmo, moteriškąją jėgą ir kūrybiškumą šaukte šaukiantis romanas. Įstabus. Net neįsivaizdavau, kad taip ilgėjausi magijos, stebuklų, neįtikėtinų palyginimų, stipraus ir vaizdaus žodžio.

Skaityti toliau →

E. Shafak. Stambulo pavainikė

Paskelbta | Autorius:

1462873188_stambulo-pavainike-002Shafak, Elif (1971 – ). Stambulo pavainikė: romanas/ E. Shafak; iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 382 p.

Būti pavainike – tai ne tik neturėti tėvo, bet ir neturėti praeities… p. 284

 E. Shafak pavardę įrašius į google paiešką ir lietuviškai – o jau angliškai! – išmeta daugybę interviu, knygų anotacijų, recenzijų, kad ir tokią išsamią kaip D.Zabielaitės apie „Stambulo pavainikę“. Kas tai: literatūros stebuklas? o gal paprasčiausiai daugelio skoniui įtinkanti autorė? na, užkibusi ant kažkokios itin palankios populiarumo bangos kaip Pilki, tamsesni ir tamsūs atspalviai, Da Vinčio kodas, o kad ir lietuviškasis Durnių laivas ar Ne bobų vasara? unikaliai tarp įvairių sluoksnių įsitvirtinusi Silva rerum? Šokiruojanti? Atrandanti? Parodanti tiesiog stebuklingą geresnio gyvenimo formulę? Skaityti toliau →

U. Barauskaitė. Vieno žmogaus bohema

Paskelbta | Autorius:

mmBarauskaitė, Ugnė. Vieno žmogaus bohema: romanas/ U. Barauskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 140 p.

Aha… Ką gi ir apie ką skaičiau? Tikras klaustukas, nors aiškių aiškiausiai parašyta „Vieno žmogaus bohema“, bet nei vieno, nei žmogaus, nei bohemos: būrelis moterėlių praklegančių Stambulo, Beiruto gatvėmis ir turguose, pasiūbuojančių pilvais, moterėlės – žmonės? na, kad nelabai – bent jau šioje knygoje – greičiau personos, nuolat verkiančios dėl vyrų, nemylinčių, mylinčių,  paliekančių, paliekamų, bet… esmė knygos, deja, vyrai. Bohema? O kur bohema? Alkoholis, seksas, kelionės – a priori paviršiais – įdomu, kodėl, netgi labai, nes galvoji, jau jau autorė ims ir išriš kažin kokią esmę? Kokią? Eikit velniop jūs, vyrai… Vėl ir vėl… Aišku, vyrai gerai, kelionės gerai, dienoraščiai gerai,  netgi romanas… O ką galima daugiau pasakyti apie perskaitytus padrikus moteriškus dienoraščius? Tai beveik norėjimas kažką įvardyti – taisyklę, išvadą, gyvenimo patirtį, bet ji, deja, kas akimirką jau kita ir išmintis – kita, ko gero, vienintelio ar tokio, kaip visi, vyro glėbyje su vyno buteliu. Arba ne. Bet juk jokio skirtumo, vienaip ar kitaip, tai gyvenimas ir jo sakiniai, paprasti, bandantys apgauti likimą, užfiksuoti individualią patirtį…

Skaityti toliau →

M. Stepnova. Italų pamokos

Paskelbta | Autorius:

14dd62890101_italu-pamokosStepnova, Marina Lvovna. Italų pamokos: romanas/M. Stepnova; iš rusų k. vertė Lolija Spurgienė. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 269 p.

Tai antrasis M. Stepnovos romanas lietuvių kalba. Be jokios abejonės, įdomu būtų paskaityti ir kitą autorės kūrybą. Bet ir tarp šių dviejų kūrinių galima vesti tam tikras paraleles: ta pati laimės formulė, siekiamybė, kiek neįprasta šiems laikams – meilė ir paprastas gyvenimas virš visko: karjeros, genialumo, garbės, vertinimo, aukštinimo, pinigų. Taip išvardijus skamba gan absurdiškai. Bet „Italų pamokų“ protagonistas, gabus, talentingas, vertinamas gydytojas, tarsi bodisi ir savo sėkminga karjera, pacientų pelnyta pagarba, o susidūręs su savąja pasija, svajoja apie gamtos idilę, ramybę ir meilę, pastarosios netekęs, vis tiek renkasi numatytąjį gyvenimo būdo variantą kaip vienintelį. Kita vertus, pabaiga – tarsi veikėjo išbandymas, ar praradęs tai, kas svarbiausia, nepasielgs kaip Ana Karenina? Ir palikta atvira, ne visai aiški, galima suprasti tiesiogiai: Ogariovas pjauna žolę ir mato vizijose Malią. Arba mistiškąja: patekimas į amžinąjį rojų, kur jau abu veikėjai mirę susitinka.

Skaityti toliau →

S. Šaltenis. Žydų karalaitės dienoraštis

Paskelbta | Autorius:

Šaltenis, Saulius. Žydų karalaitės dienoraštis: romanas/ Saulius Šaltenis. – V.: Tyto alba, 2015. – 150 p.

Anotacija: „Žydų karalaitės dienoraštis“ – romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų įsimylėjėlių šeimoje. Tai mergaitės iš sušaudytųjų duobės fizinio prisikėlimo ir dar sunkesnio dvasinio atgimimo istorija. Jos slaptų meilės jausmų, košmarų, baimių, džiaugsmų istorija. Mokytojų Vlado ir Mildos pasiryžimas, kad ir kas būtų, kiekvieną akimirką gyventi laimingai, nors aplink tiek sužvėrėjimų, nerimo, mirtinų pavojų, atrodo graudžiai paradoksalus, bet kartu tai jų neįtikėtino gyvybingumo, atkaklaus vidinio pasipriešinimo, paniekos nužmogėjusiai okupantų tvarkai liudijimas.

Skaityti toliau →

A. Žagrakalytė. Klara

Paskelbta | Autorius:

Žagrakalytė, Agnė. Klara: bande dessine: [romanas] / Agnė Žagrakalytė. — Vilnius: Tyto alba, 2014. — 151 p.

klgara-1
Iš anotacijos: Agnė Žagrakalytė — viena įdomiausių jaunosios kartos lietuvių rašytojų. Yra išleidusi du eilėraščių rinkinius („Išteku“, 2003, „Visa tiesa apie Alisą Meler“, 2008) ir romaną „Eigulio duktė: byla F 117″ (2013).
Šioje A. Žagrakalytės prozos knygoje pasakojama jaunos moters Klaros gyvenimo istorija. Įvykiai čia veja vienas kitą, epizodai dėliojami tarsi komiksų pasaulyje — iš pradžių piešiami neaiškūs, bet nerimą keliantys siužeto kontūrai, vėliau ima ryškėti veikėjų paveikslai, charakteriai, galiausiai pasipila spalvos, ryškios ir sodrios, tekstas ima srūti su gaivališka jėga.

Skaityti toliau →

R. Mataitytė. Gunda

Paskelbta | Autorius:

gunda-1

Rūta Mataitytė. Gunda: romanas. — V.: Tyto alba, 2015. — 342p.

Lietuvė mergaitė išvyksta mokytis į Norvegiją, patyrusi aukštesnę materialinę būtį ir meilę tobulam užsieniečiui, nebenori ne tik kad grįžti į buvusią šalį, net kalbėti ir prisiminti, trokšta nutraukti bet kokius ryšius: tuo pačiu stengiasi tapti kuo geresne sinchronine vertėja — lietuvių ir norvegų kalbų, įgyti kuo aukštesnę kvalifikaciją ir savo norvegiškąjį gyvenimą tvarkytis būtent pagrindinio tautiškumo segmento — gimtosios kalbos — dėka. Tas vaikiškas ir alogiškas paradoksas asmenybės blaškymąsi ir beprasmį švaistymąsi tuštumomis daro gan įdomų, keistą, emocijomis, ne logika grįstą, bet suprantamą, nors sukuriamos situacijos atspindi augančio, bręstančio žmogaus ieškojimus, bet dažnai per naivios ir banalios, pagrįstos nesuvokimo ir nesusivokimo: kaip gėdijamasis tėvo, namų, pervertinant viską, kas susiję su užsieniečiu vyru — čia jau autorei nepavyksta išvengti lietuviškos banalybės, o ir vyriškiui įpūsti gyvybės, net pati lygina jį su statula, nekintančia, regima tik paviršiumi, jokių vidinių peripetijų ar žmogiškųjų prieštaravimų nemėginama atskleisti. Tai ir asocijuojasi romane gal net ne su statula, o daugiau striptizo stulpu, apie kurį energingai sukasi jauna lietuvaitė, labiausiai trokštanti būti nelietuvaite.

Skaityti toliau →

F. Sagan. Sielos randai

Paskelbta | Autorius:

virselis-1000

 Sagan, Fransuaza. Sielos randai: romanas; vertė V. Malinauskienė. —  Vilnius: Tyto alba, 2008. — 124 p.

Kuo įdomus šis rašytojos kūrinys? Pirmiausia, žanriniu požiūriu: romanas – esė, autobiografiškumu, savotišku savo kūrybinės virtuvės atskleidimu, poetiška kalba ir ironija, ko nebuvo, arba ne taip akivaizdžiai kituose kūriniuose.
Tai devintasis rašytojos kūrinys, išleistas 1972 metais, sulaukęs ir populiarumo, ir palankaus vertinimo, o kritikai buvo maloniai nustebinti. Autorė kuria naują romaną apie švedų, sesers ir brolio, Sebastiano ir Eleonoros van Milemų veltėdišką gyvenimą Paryžiuje supindama su savo pačios apmąstymais, tarsi paaiškindama saganiškųjų veikėjų ypatumus, kodėl jie tokie, o ne kitokie, išsakydama požiūrį į erotiką mene, darbą, tinginystę, priklausomybes, vienatvę, rašytojo, kūrinio ir skaitytojo santykį, pagaliau Paryžių, skonį ir vidinį santūrumą: Eleonora ir Sebastianas niekam neatsiskleidžia, veidu, manieromis, nė žodžiais nedemonstruoja nei savo minčių, nei jausmų, kad ir gyvendami iš kitų malonės, “apmokami, bet nenuperkami“.

Skaityti toliau →

G. Moll. Madam Sagan

Paskelbta | Autorius:

madam-sagan-prie-kapo-duobs-moll-gMoll, Genevieve. Madam Sagan: prie kapo duobės; iš prancūzų k. vertė Vitalija Gylikienė. – V.: Tyto alba, 2006. – 236 p.

— Jūs vis dėlto gyvenote kaip dievo jautelis, tiesa?
— Tikrai, — atsakė ji. — Kaip dievo jautelis. Bet darbinis jautelis… Taip, darbinis. Na, aš jau tokia. p. 219

„Ji mėgo džiazą, švelnius savo draugų rečitalius madinguose naktiniuose klubuose, prirūkytų barų aplinką, kai su bičiuliais pamažu grimzti į svaigalų euforiją. Ji turėjo būti visiškai ar beveik visiškai nesąmoninga, kad galėtų užmigti. Ir ilgą laiką pabudus jai reikėdavo šilto kūno šalia savęs. Vienatvės baimė?“ p.229

Fransuaza Sagan, Kuarė (1935 – 2004). Laisva, talentinga, populiari, kilniaširdė, rodos, turinti viską ir tą viską nedvejodama švaistanti, gal visą gyvenimą vadovaujantis tėvo — po pirmojo romano užgriuvus populiarumui ir milijonams — gautu į klausimą, ką daryti su pinigais, patarimu — leisk?

Fransuaza Sagan. Be abejo, daug kūrinių jos skaityta, daug apie ją girdėta: maždaug bohemiška, skandalinga, be taisyklių, garsi, laisva ir lengva: knygos plonos, paprastos, gal net miesčioniškos, apie turtingus žmones, kur tarsi neegzistuoja pinigai, buitiniai rūpesčiai, nelaimės, juodos lemtys ar negandos — jausmai, meilė, grožis, automobiliai… Banalios temos, bet nebanalūs kūriniai. Jeigu reikėtų atpasakoti jos knygų siužetus, ko gero, tai būtų nelengva, nes tarsi visi panašūs, nei išskirtinių įvykių, aplinkų ar ypatingų idėjų, problemų. Bet visuose saganiška, ta pilkai rausva melancholijos nuotaika, bet kokiu atveju gebėjimas prasiveržti giliau nei blizgantis paviršius ir švelnus, inteligentiškas vaikščiojimas tame painiame emociniame labirinte, nepaklystant ir nepametant savo veikėjų, bet išvedant juos į tam tikrą tašką.

Skaityti toliau →