Gary, Romain (Ajar, Emile). Karaliaus Saliamono baimės: romanas; /R. Gary (E. Ajar); iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2015. – 304 p.

Perskaityta frazė: gera skaityti Gary, nuostabiai tiksli. Skaityti šio autoriaus kūrinius – ypač malonu. Jau nuo pirmo „Karaliaus Saliamono baimių“ puslapio šypsojausi, mirksėjau iš nuostabos – o, kaip nedažnai lemta būti stulbinamai, ypač knygų. Regis, rašytojas viską apverčia gal ne aukštyn kojom, bet kažkaip – neįprastai, trina tradicines žinojimo ribas, paprastus žmones padaro magiškais, gėrį ir grožį iškelia virš visko, nuvainikuodamas bet kokį egoizmą ir vidutinybes. Vidutinybių tarp veikėjų nėra: visi kuo nors ypatingi, ką nors įkūnija, atspindi, trykšta išmintimi ir, svarbiausia, – humoru, gyvumu, tikrumu. Vieną komišką situaciją keičia dar komiškesnė, netikėtą poelgį – dar netikėtesnis. Nors gvildenamos temos toli gražu ne iš linksmųjų, juolab nepavadinsi optimistiškomis: senatvės ir artėjančios mirties baimės, vienišumo, reikalingumo, o pamažu, nuvyniojant giją po gijos apnuoginama ir pati esmių esmė – Holokausto tema ir kiek žmogus gali atleisti. Išdavystę? Mylimos moters? Atsakymas, aišku, kokį gali duoti tik R. Gary.

Pasakotojas Žano – paprastas neturtingas vaikinas, baigęs tik pradinę mokyklą, paskui mokęsis pats, „ypač iš žodynų, kuriuose viskas surašyta išsamiausiai, nes to, ko negali rasti juose, nėra ir kitur“ – vieną vakarą savo vairuojamu, bet nuomojamu taksi, pavėžėja nepaprastą senuką: elegantišką, rafinuotai išsipuošusį pagal paskutinę madą naujais drabužiais ir ryžtinga veido išraiška, sakyte sakančia, kad jis „ne iš tų, kurie leis sau lengvai numirti“. Prasideda jųdviejų ne tik pažintis, bet ir draugystė: abu suvienija nors niuansais ir skirtingos, bet esme panačios priklausomybės – daryti gera, sirgti dėl pasaulio nelaimių. Saliamonas net įkūręs psichologinės pagalbos tarnybą „SOS“ pasimetusiems, vienišiems, nelaimingiems, nors Žano draugas filosofiškai ir šiek tiek nihilistiškai žvelgiantis į pasaulį, apibūdina naująjį pažįstąmąjį kaip besistengiantį atkreipti į save Dievo dėmesį ir pelnyti taip bent keletą papildomų gyvenimo žemėje metelių. Arba sugėdinti patį Dievą, kad tas taip prastai savo pareigas einąs. Bet ir jiems gavus gabalą – penkiolika tūkstančių taksi automobiliui – bendravimas ir labdarystė jau bendromis jėgomis tęsiasi, o ir kuo artimiau pažįsta buvusį kelnių karalių, gatavų drabužių sėkmingą pardavėją poną Saliamoną, tuo labiau juo stebisi ir žavisi.

…jis nepakenčia užmaršties, užmirštųjų, nesitaiko su tuo, jog yra žmonių, kurie gyveno, mylėjo, o paskui išnyko be pėdsako, buvo kažkuo ir tapo niekuo, dulkėmis, viską praradusiais, kaip jis juos vadina. Kaip tik prieš tai jis ir protestuoja savo beribiu švelnumu ir savo baisia rūstybe, rodos, taip vadinamas pyktis, kai kalbama apie Biblijos personažus. Kartais man atrodydavo, kad ponas Saliamonas nori padaryti tam galą, kad jis nori paimit viską į savo rankas ir pakeist. p. 26

Pats gatavų drabužių karaliaus titulas ponui Saliamonui turi ir simbolinę prasmę:

Ponas Saliamonas be galo brangino pasakymą gatavi drabužiai, jis jam reiškė kažką, kas aprėpia viską nuo gimimo iki mirties. O kartais atrodydavo, kad šitaip jis šaiposi iš viso to, ką galima rasti ir pasiūlyti kaip paguodą p. 23

Saliamono Rubinšteino paveikslą galima sieti su paties rašytojo: ypač kai pasakoja apie vaikystę – akivaizdžios paralelės su „Aušros pažade“ atskleistomis motinos pastangomis vaiką padaryti genijumi – nepatogumą ir baimę nuvilti tėvus, jų lūkesčius per būsimo garsaus pianisto virtuozo įvaizdį išsiveržti iš geto, Saliamono netgi baimę augti, kad liktų „ypatingų gabumų vaikui pritinkančio ūgio“. Ir nerimas dėl senatvės, likti užmirštu nuošalėje R. Gary nebuvo svetimas.

Žano charakteris taipogi ypatingas, agresyvi išvaizda neatitinka jo aukotis linkusios sielos. Ir iš kur jis toks, klausia pats savęs? Ir pats atsako: „manyčiau čia tėra egoizmas – apie kitus galvoju tik todėl, kad negalvočiau apie save, nes tai mane gąsdina visų labiausiai. Vos tik pradedu galvoti apie save, mane iš karto surakina nerimas“ p. 53

Saliamonas – kovotojas, maištininkas, nusprendęs nepasiduoti jokioms baimėms: nei senatvei, nei vienatvei, tam jis panaudoja įvairiausią, paprastai jaunesniems žmonėms būdingą kovos arsenalą: vyksta pas aiškiaregę, kad pranašautų jam ateitį, nardo pažinčių skelbimuose, lyg ieškotų meilės, užsisako naujus dantis ir t.t., jis „protestavo prieš biblinį vėją, kuris viską nusineša kaip pelus ir dulkes“ p. 27

Žano tampa tarpininku tarp visų užmirštos šansono žvaigždės Koros Lamener ir Saliamono Rubinšteino. Nors gelbėdamasis žydiškuoju jumoru ir labdarybe kelnių karalius išdidžiai neša savąjį gyvenimą, bet vis dėlto jis jaučiasi vienišas ir ieško draugijos, nors tai būtų ir mirusiųjų, geriau mirusiųjų, negu jokių:

O aš niekada nesu nieko praradęs. Aš neturėjau nieko, net jokio pubrolio tarp šešių milijonų žydų, kuriuos vokiečiai sunaikino. Net mano tėvai nežuvo, jie mirė ankstyva mirtimi dar prieš Hitleriui ateinant į valdžią, natūraliai, nepatyrę jokio pažeminimo. Man aštuoniasdešimt ketveri metai, ir aš neturiu ko apverkti. Prarasti mylimą žmogų – siaubinga vienatvė, bet dar siaubingesnė vienatvė – nieko neprarasti per visą gyvenimą. p. 30

Pagaliau per juokus, aplinkeliais prieinama prie šerdies: karo metais ketverius metus Saliamonas slapstėsi Eliziejaus Laukų rūsyje, o Kora, jo mylimoji, ne tik kad nė karto neaplankė, bet susidėjo su žydus medžiojusiu Morisu. Ji nepadėjo, bet… ir neišdavė. Ir štai po daugybės metų Kora sako: išgelbėjau vieną žydą, koks jis nedėkingas. Juk ji galėjo Morisui pasakyti apie Saliamono slėptuvę… Daug daugtaškių: meilė, laikas, vienatvė, holokaustas, tyla, išdavystė… Ir kokia nauda iš amžino pykčio, ambicijų, kai čia pat mirtis, o vienatvė visur jau?

Pirma R. Gary perskaityta knyga buvo „Gyvenimas dar prieš akis“, nuo kurios tiesiog netekau amo, tokia nepaprasta ir gyva ji man pasirodė. „Karaliaus Saliamono baimės“, irgi pasirašyta R. Ajary vardu, stulbina ir teikia skaitymo malonumą ne mažiau už ankstesniąją, ypač netradiciniu požiūriu, humanizmo priešpastatymu egoizmui ir vartotojiškumui, nuostabiu stiliumi, žaižaruojančia raiška ir žydišku humoru, kurį pasitelkus „gali net dantis traukti be skausmo“, be jokios abejonės, puikiu V. Tauragienės vertimu.

Vertinimas: 5/5