Černiauskaitė, Laura Sintija. Hepi fjūčer: aštuoniolika novelių/ Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. – Vilnius: Liet. raš. sąj. l-kla, 2015. – 160 p.

Poravimasis. Gyvenime įprastas: tampama ne vienišais, tiksliau sakant, kitaip vienišais, ne tokiais baimingais, labiau pasitikinčiais, išreikštais, pagaliau tąsa, žodžiu, vien teigiamybės. O literatūrinis? Irgi kažkaip, matyt, panašiai. Bet ar būtinas, gal iš to gims nauji genetiškai abiejų partnerių geriausiais gebėjimais persipynę apsakymai ar novelės?

Kodėl ne trys, ne keturi autoriai? Tada galima pasislėpti vienam už kito, atsukti keletą pusių arba įlįsti šešėlin. Pagaliau, ar įmanoma, kad poroje abu partneriai būtų vienodai stiprūs? Na, nevienodai, bet maždaug panašaus ūgio ir svorio?

Į šitą knygą žiūrėjau ypač skeptiškai: nepatiko neseniai skaitytos R. Šerelytės „Kokono baladės“, jos socialinės politinės fantazijos, o L. Černiauskaitė atmintyje išlikusi kaip itin trapių, jautrių ir lyriškų būtybių kūrėja, ar nepervažiuos per tuos siūbuojančius likime leisgyvius veikėjus R. Šerelytės ironija, fantazija ir sarkazmas ir jų  nepadarys visiškais lavonais? Ar šalia stipriai burzgiančios fantazijos neprapuls kaip silpnabalsiai?

Iš tikrųjų spėjimai kažkuria prasme pasiteisino. Kiekvieno devyneto veikėjai:

S. Černiauskaitė:                                                             R. Šerelytė:

romantiška mergaičiukė ………………………………..vaikas robotukas ir senelis runkelis (super)

naivi prigauta mergaitė…………………………………..BletMarina (neįtikėtina, perskaičiau du kartus)

senmergė (iš “Tarnybinio romano“)………………… ponas B.

vargšas Fortunatėlis (vienpusiškai nevykęs)………deputatas ponas P.

kompleksuota mergina savivaldybėje………………..teisėjas ir Raudonoji mirtis (super)

vieniša moteris su vaiku………………………………….. sodybos prie ežero savininkas

pasimetusi moteris…………………………………………. lietuvis išeivis labdaros tiekėjas

kūdikio atsikračiusi mergina……………………………. Torkvatas ir žvaigždės (nesupratau, tingėjau…)

hipohondrikas vyriškis                                                                        ?

Nieko nereiškia toks vardijimas, juolab kad novelės į porą surišamos tam tikra detale, gija ir visai neatrodo, kad dirbtinai: pvz.: Nekaltutis, prie stalo intensyviai dirbantys Fortunatas ir deputatas… Bet jei L. S. Černiauskaitės veikėjai verti užuojautos ir gailesčio (išimtis Fortunatėlis, niekaip nesupratau koks autorei malonumas tyčiotis iš žmogaus su aiškia patalogija), tai R. Šerelytės – visuomenės galiūnai – kritikos ir pajuokos. Belieka tik stebėtis pastarosios autorės įžvalgomis, šmaikščiais ir taikliais palyginimais ir vykusiomis pabaigomis. Vaizduote, be jokios abejonės.

Pirmieji trys L. S. Černiauskaitės kūriniai pribloškia archaiška tematika ir kažkokiu perspaustu naivumu, nešiuolaikiškumu, novelių „Karti“ ir „Vabalų kambarys“ sugretinimas – tai A. Vienuolio laikų kūrinuko ir modernaus, simboliais, taiklia ironija ir originaliais veikėjais pasižyminčios novelės priešpastatymas. Paties silpniausio ir paties, ko gero, stipriausio kūrinių suporavimas – keista ir neįtikėtina. Kodėl?

Bet antroje knygos pusėje kažkaip vyksta atvirkštinis procesas: pakankamai stipri, intensyvi L. S. Černiauskaitės novelė ir vis labiau išsikvepianti (gal ekspromtu parašyta dėl skaičiaus?) R. Šerelytės. Taigi varžybos tęsiasi, ir nevykusi pradžia dar nereiškia pralaimėjimo.

Gal toks skirtingų stilių, skirtingų tematikų trumpųjų kūrinių išdėstymas ir tikslingas: vargu, ar nepabostų skaityti labai vis dėlto panašių Šerelytės novelių arba trapumu siūbuojančių tų – nevykėlių? nepritapėlių?  – Černiauskaitės likiminių nelaimėlių, įspraustų kaip paveikslų į išbaigtus tvirtus rėmus, iš kurių jau tikrai nė vienas neiššoks ir savo gyvenimėlio nepataisys (skaitytojo fantazijoje), tas veikėjo kaip tipažo pateikimas, rašytojos apriboto matymo primetimas ir Fortunatėliui, ir merginai su vaiku, ir kūdikiu atsikračiusiai merginai – ypač liūdina, net pijokas, laidokas, nusikaltėlis turi žiburiukų, gal menininko užduotis juos ir pastebėti, įžiebti, o ne kurti praeito amžiaus ribotus – gėrio, blogio, naivumo, taurumo, drovumo – eksponatus. (Bet beveik visus L. S. Černiauskaitės kūrinius skaičiau pavienius – spaudoje, ir, koks paradoksas, jie man patiko, aš juos įsiminiau, galvojau apie juos).

Visai kitokie R. Šerelytės veikėjai – jie neuždaryti ir nenužudyti, nors visi tikrai neteigiami ir ne herojai, pajuokiami, verti  ironijos, sarkazmo, netgi nusipelniusiems būti išbaigtais ir uždarytais jiems skirtuose puslapiuose kaip bausmėje, bet, regis, rašytoja taigi tokiems tik įkvepia gyvybės, pavėdėja kažkiek už rankutės paėmusi, o paskui palieka gyventi kažkur čia pat tarp mūsų. Ir norom nenorom  imi apie juos galvoti, netgi apie tą ežerą name, apie BletMariną ir  išskridusį Londonan berniuką – kažin kaip jam ten?, apie medinio veido… o jau runkelį senelį ir tą, be proto, šiuolaikišką vaiką… Bet, kita vertus, tos fantazijos išaugę iš tv nuvalkioto folkloro ir primena kai kurių nusibodusių humoro laidų, pokalbių šou nusibodusį humorą.

Dviejų visai skirtingų autorių rinktinė, į kurią sudėti tikrai ne vien stipriausi kūriniai, taigi jeigu tuos, tuos… dėl skaičiaus atmestume, tai visai neblogas šokis poroje ant nelygaus parketo gautųsi… Bet… šiaip Šerelytę vis dėlto įdomiau būtų skaityti fantastų, magiškojo realizmo draugijoje, nors yra ir abi autores jungiantis bendras segmentas – vaikiškumas, slypintis kiekviename kūrinyje, ne kokia nors kita ypatybė – vaikiškumas, net, atrodo, kad daugelis R. Šerelytės novelių skirta paaugliams, o L. S. Černiauskaitės – išimtinai jaunoms panelėms (kažkurio amžiaus).

Vertinimas: 3,5/5