Lahiri, Jhumpa. Bendravardis: romanas/ J. Lahiri; iš anglų k. vertė Antanina Banelytė. – Vilnius: Vaga, 2015. – 264 p.

„Mes visi kilę iš Gogolio „Apsiausto“ p. 72 (F. Dostojevskis)

Amerikos bengalas pirmagimį pavadina neįprastu rusų rašytojo Gogolio vardu. Iš pradžių tikintis, kad tai bus, kaip įprasta bengalų tradicijoje, tik maloninis vardas, bet laikas bėga, vaikas pradeda eiti į mokyklą, o Gogolis taip ir lieka. Nes pasiklysta prosenelės laiškas su įrašytu tikruoju vardu. („Bengalų šeimose vardai yra šventi, neliečiami. Jie nepaveldimi ir nedalijami.“ p. 27), o parenkami garbingiausio giminės žmogaus.

Ir viską, regis, lemia atsitiktinumai: Indijoje nuo bėgių nuvirtęs traukinys, o jame važiavęs Gogolio tėvas pas senelį perimti kaip paveldėjimo taip trokštamos bibliotekos su žymiaisiais rusų klasikais, išsigelbėjęs būtent N. Gogolio „Apsiausto“ dėka; ilgai trukęs neįgalumas, skausmas po avarijos ir tame nelemtame traukinyje sutiktas nepažįstamasis, paskatinęs išsivaduoti iš savęs ir įprastos aplinkos ir išvykti Amerikon, kur įstengęs įgyti išsilavinimą, tapti universiteto dėstytoju, o grįžęs supirštas su iki tol nepažįstama bengale mergina. Įdomus paradoksas: išsilavinęs, padaręs netgi karjerą Amerikoje, bet žmoną renka tėvai – tradicija ar negebėjimas svetimoj aplinkoj tiesiog orientuotis pilnai?

Gan plačiai ir paprastai vaizduojamas šeimos gyvenimas svetimoje šalyje, prisitaikymas prie naujų tradicijų, tapatybės paieškos: tiek suaugusiųjų, dar rišamų atsiminimų ir telefono skambučių su savo tolimoje šalyje likusia gimine, ir beatodairiškai, netgi įžūliai prieštaraujančios naujosios, Amerikoje gimusios ir augusios vaikų kartos. Sudėtingiausia, ko gero, žmonai Ašimai, niekur toliau savos gyvenamosios vietos nebuvusiai, kalbos nemokančiai, dar senosiomis tradicijomis persiėmusiai moteriai.

Ašima, niekada galvodama apie savo vyrą, jo neįvardydavo, nors vardą žinojo puikiai. Ji paėmė jo pavardę, bet, laikydamasi moralės normų, netarė jo vardo. Bengalo žmonoms tai nepriimtina. Vyro vardas, kaip ir bučinys ar glamonė indų filme, priklauso intymiai sričiai, todėl jis netariamas, bet apdairiai kuo nors pakeičiamas. p. 20

Kad ir kaip stengiantis, svetimas kraštas vis tiek ilgą laiką lieka nesuprantamu ir bauginančiu.

Tačiau jai atrodė, kad būti užsieniete – tai tarsi visą gyvenimą lauktis kūdikio, nes nuolat savyje nešioji sunkumą ir jautiesi ne savo vietoje. Turi jausti atsakomybę už savo veiksmus, ankstesnis įprastas gyvenimas baigtas, jį pakeitė daug sudėtingesnis ir reiklesnis etapas. Ašimai dingojosi, jog kaip užsienietė svetimiems žmonėms ji kelia tokius pačius jausmus kaip ir tada, kai laukėsi kūdikio, – smalsumą, gailestį, pagarbą. p. 46

Tėvams svarbus savųjų papročių išlaikymas ir bendruomeniškumas: jie draugavo tik su bengalais – laisvalaikiu, per šventes; o kitoje kultūroje gimusių ir augusių vaikų priešprieša savo tėvų pažiūroms ir bengališkoms tradicijoms neišvengiama, netgi nepasitenkinimas važiuojant į gimtąją šalį; vaikams, ypač keistu Gogolio vardu pavadintam sūnui – o dar per literatūros pamokas sužinojus, koks liguistas ir komplikuotas buvęs didysis rusų rašytojas – savosios tapatybės paieškos tampa ne tik būtinos, bet ir skausmingos: jam atrodo, pasikeitus vardą, taps visai ir kitu žmogumi, gyvens kitokį, pilnesnį ir prasmingesnį gyvenimą. Nors jaunajai kartai būdingas amerikoniškumas ir šiuolaikiškumas, jų neriboja nei kalba, nei specifinės atmintys, bet vis dėlto ir jų pritapimas amerikietiškoj aplinkoj tik dalinis. Tarsi skaldomas vienos ir kitos kultūros, savos šeimos ir naujai sutiktų amerikiečių žmonių. Sūnus, regis, tėvą suprasti, gal tiksliau apie jį galvoti pradeda tik jam staigiai mirus nuo infarkto. Tapatybės ir savasties ieškojimai, vidiniai skirtingų patirčių ir etninių kultūrų suformuoti konfliktai. Ir pagaliau pradėtas skaityti Gogolio „Apsiaustas“, atsigręžimas į tėvo vertybes. Tuo pačiu tai ir asmenybės brendimo, formavimosi romanas, ypač ryškiai vidinio keitimosi tema akcentuojama per Gogolį.

Šiaip sau. Perskaityta, nes tuo metu skaityklėje šioji turėta. Paprastas, nuoseklus pasakojimas, akivaizdu, puikus vertimas, įdomi, kiek keista, nežinau, ar pilnutinai išlukštenta Gogolio vardo ir „Apsiausto“ tema. Turbūt didžiausias šios knygos skaitymo pliusas, kad susiradau ir perskačiau „Apsiaustą“, taip, tikrai labai tikslus pasakymas „Mes visi kilę iš Gogolio „Apsiausto“ – sutelkiame jėgas, siekiame tikslo ar ypatingos svajonės, o paskui… Mirus vyrui, Ašima susimąsto: tai ko gi jie taip veržėsi į Ameriką – negi tik tam, kad dirbtų dirbtų, taupytų ir svetimoje šalyje numirtų? Tas Gogolio vardas, siejimas su rusų klasika ir yra įdomiausias, o tapatybės tema svetimoje šalyje – ji panaši, kad ir kokios tautybės žmonių problemos būtų gvildenamos, ir tas stiprus koncentravimasis būtent į šią temą, kad ir kokia ji būtų aktuali – jau ir nuobodi, atsikartojanti daugybėje knygų ir pateikiama, deja, panašiai. Skaitai ir galvoji: girdėta girdėta, daugumai tas pats, nieko naujo, o papročiai, valgiai, detalės – man kažkaip atsietai, tarsi paviršiumi viskas: ir žmonių išgyvenimai (išskyrus Gogolį) be vidinių peripetijų. Rytietiškai? Galbūt, galbūt…

Itin smulkmeniška recenzija (ne su viskuo turbūt verta sutikti, ypač Ašoko apibūdinimu, na, man jis kad ir išsilavinęs, bet gan infantiliškas ir be savasties, absoliučiai negyvas, neatskleistas personažas, bet pasakyta apie romaną turbūt viskas, kas tik įmanu)

Vertinimas: 3,8/ 5