Di Pietrantonio, Donatella. Sugrąžintoji: romanas/ D. Di Pietrantonio; iš italų k. vertė Gitana Vanagaitė. – Vilnius: Lietuvių rašytojų sąj. l–kla, 2018. – 206 p.

Skaitant anotaciją: debiutas 2011 m. su knyga „Mano motina kaip upė“ (Tropėjos literatūrinė premija), 2013 romanas „Mano gražuolė“ („Brancati“ premija) ir 2017 – „Sugrąžintoji“ („Campiela“ premija) –  pirma mintis, kad tai jauna autorė. Bet kūrinyje pajunti ne šių dienų laiko dvasią, moterišką ir motinišką patirtį ir subrendusio žmogaus požiūrį į gyvenimą.

D. Di Pietrantonio (1963) – vaikų odontologė, kilusi iš kalnų papėdėje esančio kaimelio, kur autorės žodžiais: „Moterys dienomis ir vakarais dirbdavo laukuose, grįždavo namo jau temstant, tuomet imdavosi namų ruošos, todėl laikas vaikams ir glamonėms buvo labai ribotas. Taigi mes, vaikai, leisdavome dienas šiame nuolatiniame motinų alkyje.“ Plačiau  Nors rašė visą gyvenimą, tik taip galėdama išreikšti kas ją jaudina, aplinkui vyraujantį skausmą, bet nepasitikėjo savo kūryba ir nedrįso spausdinti, nes esant paprastos kilmės tapti rašytoja jai atrodė per drąsu.

Rašytoja rėmėsi realiais pasakojimais apie atiduotus auginti vaikus svetimiems, paskui juos ištikusius įvairius likimus, įvaikinimo įstatymai Italijoje įsigalėjo tik nuo 1983 m.

Motinos alkio jausmas įtaigiai perduotas ir romane „Sugrąžintoji“, paradoksas, mergaitė turinti dvi motinas: biologinę (Gyvenvietės) ir tą, kuri augino (Jūros), jaučiasi vieniša ir neturinti nė vienos. Dar kūdikis iš vargingos šeimos atiduota auginti giminaitei, iki trylikos metų gyvenusi viskuo aprūpinta, mylima, lavinama ir staiga sugrąžinama į tikrąją – skurdžią ir netvarkingą šeimą. Istorija primena kažkada Lietuvoje iš Amerikos į apgailėtiną aplinką parvežtas paaugles dvi seseris. Skirtumas tarp patiriančių sunkius materialinius ir buitinius, jau nekalbant apie psichologinius aspektus, Lietuvos ir Italijos šeimų: mūsuose paprastai kaltininkas alkoholis, o ten, kaip protagonistė sako, jų daugiavaikė skurdi ir atsilikusi šeima, nelabai aišku, kodėl. Tėvas dirba, apie alkoholį nekalbama, bet vyrauja smurtas: berniukus muša tėvas, mergaites – motina, beveik suaugę sūnūs ir dukterys gyvena tame pačiame kambaryje, ir, kaip rašo laiške sugrąžintoji Jūros motinai, bet kurią akimirką gali įvykti bet kas, ko jau neatitaisysi.

Neramybę sukelia itin įtaigiai ir natūralistiškai pavaizduota praraja tarp skirtingose aplinkose augančių vaikų. Sugrąžinta iš normalios šeimos mergaitė – pripažįsta visi – kitokia: elgsena, įpročiais, požiūriu į pasaulį, vertinimais. Jaunesnė sesuo Adrijana nors guvi, protinga ir praktiška, bet ir apleista: nesuformuoti higienos įpročiai, vis dar šlapinasi į lovą ir niekam tai nerūpi, drabužiai netvarkingi ir bet kokie, regis, ištrūkti į geresnį gyvenimą jokių šansų, auganti lyg augalas, gaivališkai besitiesiantis į šviesą ir šilumą. Net susigūži įsivaizduodama ir mūsiškį vaikiuką iš kaimo girtuoklių ar šiaip tiesiog paprastos šeimos, na, anot valdininkų geltonasis autobusiukas juk nuveža, lyg taip būtų išspręstos absoliučiai visos problemos – bandantį įsisprausti tarp išpuoselėtų gydytojų, mokytojų, teisėjų ir šiaip tiesiog geresnėse buitinėse sąlygose augančių vaikų. Kaip tas vaikas atrodo ir ar įmanu būti jam nejuokingu ir netapti patyčių objektu? Atskirtis daugiau nei nulemta.

Aš nebuvau pažinojusi jokio alkio, jaučiausi svetima tarp išbadėjusių. Privilegija turėjus kitokį gyvenimą, šeimoje mane buvo pavertusi išskirtine. Buvau Sugrąžintoji. Kalbėjau kitokia kalba ir nebesupratau, kam priklausau. p. 120

Stipraus siužeto „Sugrąžintoji“ praryjama vienu ypu, nes istorija įtraukia, įtikina, atrodo, kad pasakojama pačios rašytojos patirti dalykai. Mergaitę ištikęs likimas ne tik ne teisingas, bet blogiausia, kad ji negali suvokti, kodėl taip atsitiko, kodėl jos atsisakė ar kodėl tėvai staiga sugalvojo ją atsiimti. Regis, viskas taip nyku, skurdu, tikrosios šeimos nariai primityvūs ir besistengiantys tik išgyventi kaip nors, bet toje pilkoje beperspektyvėje kasdienoje tarsi savaime prasikala ir džiaugsmo, gerumo daigai: seserų suartėjimas, meilė mažajam invalidui broliukui, darbštumas ir gabumai vaikų, o ir tėvai, atrodę itin nevykėliai ir traumuojantys vaikus, pelno empatiją, žuvus sūnui patiria tokį gniuždantį sielvartą ir net pradedi galvoti, kad priežastis jų primityvume, o ne kokioje nors totaliai juodoje prigimtyje, jie net myli savo vaikus, tik savotiškai, atžariai, tarsi gyvūnai.

Rašytojai pavyksta sukurti ne tik gyvą ir įtraukiantį siužetą, ne tik psichologiškai įtikinamus veikėjus, bet ir juos pavaizduoti žmonėmis, ne gerų ir blogų savybių nešėjais, o savyje išlaikiusius gebėjimą keistis. Primityvi aplinka sugrąžintą mergaitę skaudina, bet ji geba ir prisitaikyti, ir net pamilti seserį, brolį, bando suvokti, kodėl jai taip nepasisekė, bando perprasti ir kodėl jos tėvai tokie, kodėl jiems taip viskas klostosi nevykusiai. Ir svarbiausia ta kitokia, niekieno nelaukta Sugrąžintoji – su ja reikės dalintis kąsniu, vieta kambaryje, dar smarkiau kovoti dėl pozicijų – daro įtaką visai šeimai: sesuo Adrijana užstoja nuo motinos plaštakos – ne, mušk visus, tik ne ją. Net tėvas ir motina savotiškai didžiuojasi, kad jų dukra gabi ir puikiai mokosi, kad jai būtinas išsilavinimas, o ir dėkingumą pajaučia  šeimai, kuri augino ją ir padarė kitokia negu jų aplinkoje esą vaikai.

Taigi romanas įtaigus, iki pabaigos išlaikoma intriga neatskleidžiant, kodėl mylėta ir puoselėta mergaitė buvo sugrąžinta, bet literatūriniu aspektu paprastas: nuosekliai pasakojami įvykiai, gan elementari, nors tiksli ir apgalvota kalba.

Vertinimas: 4/ 5