Tokarczuk, Olga. Varyk savo Arklą per mirusiųjų Kaulus: romanas/ O. Tokarczuk; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 260 p.
Moralinių įsitikinimų ir įstatymų dilema
2009 metais išleista O. Tokarczuk knyga ne tai kad neprarado aktualumo, bet, regis, ji ypač taikli šių dienų situacijai: gamtos ir žmogaus priešprieša, kai neapsikentusi gamta besaikio eksploatavimo ir naikinimo pradeda keršyti, na, gal atsilyginti tuo pačiu, žmonijai.
Kanno, Heikki. Sapnų sala: romanas/ H. Kanno; iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. – 487 p.
Meno, beprotybės, egzotikos sūkuryje
Heikki Kanno (1969) – suomių dailininkas ir rašytojas, išleidęs du romanus: 2017 „Bitės kelias“, 2018 „Sapnų sala“. Pastarasis buvo apdovanotas poeto J. L. Runebergo vardo premija.
Radzevičiūtė, Undinė. Grožio ir blogio biblioteka/ U. Radzevičiūtė: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 198
Tamsioji žmogaus ir istorijos pusė
Viena iš „Baden Badeno“ istorijų „Valteris Šulcas“ išplėtota, įvedant gerai žinomus faktus, asmenis, istoriškai atsigręžiant į dvidešimto a. Vokietijoje vykstančius pasikeitimus, tiksliau sakant, makabriškąją visuomenės ir atskirų individų elgesio pusę.
Lively, Penelope. Mėnulio tigras: romanas/ P. Lively; iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 279 p.
Atminties fosilijos
Britų rašytojos P. Lively (1933) „Mėnulio tigras“ – trečiasis jos romanas, įtrauktas į Man Booker trumpąjį sąrašą ir 1987–aisiais premiją laimėjęs. Po trisdešimties metų knyga vėl sulaukė pasaulinio dėmesio – „Bookerio“ 50–ųjų metinių proga buvo įtrauktas į Auksinio „Bookerio“ premijos sąrašą. Tąkart premija atideko Michael’o Ondaatje „Anglui ligoniui“, tačiau P.Lively kūrinys tarsi naujai atgimė, skaitant ir vertinant jį jau iš laiko perspektyvos.
Kas yra istorija? Regis, tai savaime aišku, kaip sakoma žodyne: mokslo kryptis, nagrinėjanti bei interpretuojanti (kitų autorių teigimu, reprezentuojanti) dokumentuotą žmonijos praeitį.
Bet skaitant „Mėnulio tigrą“, kur protagonistė sakosi kurianti pasaulio istoriją, verčia ne tik iš naujo permąstyti istorijos sąvoką, bet ir konkretaus žmogaus/ istorijos santykį, ne tik protu, bet ir emocijomis traktuoti istorijos eigą.
Ruseckaitė, Aldona. Padai pilni vinių: romanas apie Salomėją Nėrį/ A. Ruseckaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 278 p.
Tik situacija padeda save pažinti
Daug metų, kaip muziejininkė, buvau gan kategoriška Salomėjos advokatė, dabar supratau, jog kai kuriais atvejais buvau neteisi. Vienąkart visai ne literatūros žmogus manęs paklausė, kodėl jūs norite atimti iš S. Nėries pažiūras, įsitikinimus, ar jai reikia jūsų beatodairiškos gynybos, kad ji viską padarė per prievartą? p. 277
„Padai pilni vinių“ – taiklus pavadinimas, ne tik atspindintis skausmingą ir prieštaringą poetės likimą, bet ir įžvalgiai pasinaudota detale iš tikro S. Nėries gyvenimo: ligoninėje duoda valdiškas šlepetes, kurių padai, kaip atrodo Salomėjai, pilni skausmą keliančių vinių.
Kasdienybės išmintis atskirties erdvėje
Jacobsen, Roy. Neregimieji: romanas/ R. Jacobsen; iš norvegų k. vertė Nora Strikauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos l–kla, 2018. – 262 p.
„Neregimieji“ – dvidešimto a. pradžios atšiaurios ir itin atokios norvegų Bariojos salos gyventojų – vienos šeimos irgi Bariojos vardu – gyvenimo buitis, ištvermė ir diena iš dienos vykstanti tyli, bet atkakli kova dėl išlikimo.
R. Jacobsen šių metų Vilniaus knygų mugės svečias, populiarus, įvairių apdovovanojimų pelnęs rašytojas ne tik Norvegijoje, bet su pirmąja trilogijos dalimi „Neregimieji“ susilaukęs susidomėjimo ir kitose šalyse.
Net žmonės, kurie neturi patirčių, apie kokias rašau knygose, nesunkiai gali suprasti mano personažų lemtį, mintis, veiksmus. Taip, tai romanas apie vienatvę. Lygiai kaip tai yra romanas apie žmonių drąsą. Kaip ir tai yra romanas apie skirtingus žmonių tarpusavio ryšius, apie atsakomybę, skurdą. Ir, žinoma, tai knyga apie vaiką, kuris suvokia, koks yra gyveanimo grožis ir pavojai. Plačiau
Di Pietrantonio, Donatella. Sugrąžintoji: romanas/ D. Di Pietrantonio; iš italų k. vertė Gitana Vanagaitė. – Vilnius: Lietuvių rašytojų sąj. l–kla, 2018. – 206 p.
Skaitant anotaciją: debiutas 2011 m. su knyga „Mano motina kaip upė“ (Tropėjos literatūrinė premija), 2013 romanas „Mano gražuolė“ („Brancati“ premija) ir 2017 – „Sugrąžintoji“ („Campiela“ premija) – pirma mintis, kad tai jauna autorė. Bet kūrinyje pajunti ne šių dienų laiko dvasią, moterišką ir motinišką patirtį ir subrendusio žmogaus požiūrį į gyvenimą.
Solženicynas, Aleksandras. Pirmajame rate: romanas/ A.Solženicynas; iš rusų k. vertė Eugenijus Ignatavičius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos l–kla, 1991. – 782 p.
Kai Lietuvoje veik visi – besigėrintys ar besipiktinantys – „Tarp pilkų debesų“, filmo suintriguoti ar nuvilti metėsi prie knygos, tikėdamiesi – ko? – kad skelbiamas bestseleris iš tikrųjų yra kažkas tokio – tookio, ko nė viens negebėjo lig šiol papasakoti apie Sibirą, trėmimus ir pasaulis pagaliau pamatys, kaip buvo iš tikrųjų, toliau skaitau A. Solženicyną, šįkart „Pirmajame rate“. Čia tas atvejis, kai smukdanti politinė sistema ir ribinės patirtys komunistinio teroro laiku ne tik tampa kūrinio tema, ne tik tikslu fiksuoti ir pasakoti istoriją, kad joje kuo mažiau liktų baltų dėmių, bet ir ribinėse situacijose formuojasi asmenybės. Stiprios ir ištikimos pirmiausia sau. A. Solženicynas ištaria stulbinančią ir paradoksalią frazę: „Didelė laimė, kad mane pasodino. Jeigu to nebūtų atsitikę, tai aš kaip ir daugelis kitų nebūtume tapę tokiais, kokiais tapome.“ Žmogus tobulėja tiktai kančiose – tęsiama dostojevskiška tradicija, bet jau makabriškoje žiaurumo aplinkoje.
Mysliwski, Wieslaw. Akiratis: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 583 p.
Mysliwski (1932) pirmasis lenkų rašytojas du kartus gavęs prestižinę Nikės premiją: 1997 metais už romaną „Akiratis“, antrą – 2007 už „Traktatą apie kavos pupelių gliaudymą“. Po jo pora kartų šia premija įvertinta buvo Olga Tokarczuk.
„Akiratis“ –knyga simfonija, varijuojama, regis, gerai žinomomis natomis, grojama irgi žinomais instrumentais, o skamba originaliai ir hipnotizuojančiai. Žodžių audinio ir savito matymo sintezės jėga: „tą, ką matai, niekas kitas nemato. Net ir matydamas daug daugiau.“ p. 266 Iki nuobodžio žinomos temos: karo, pokario, skurdo, Dieve, apsaugok, dažnas sušuktų – kaimo – bet kaip skamba… Kaip skamba! Kažkur perskaičiau, kad labai ištęsta ir monotoniška knyga – na, man galėtų būti ir kelių tūkstančių puslapių, gal net šitą vieną knygą galėčiau skaityti ir skaityti, kaip eiti taigi keliu kaip ir visi – įprastu, kietu, niekuo ypatingu, bet pakelės – vis naujos, horizontai nauji. Ką kas pamatys. Ir pasiims.
Kastija 